Kiekvienas, besidomintis amalų auginimu, turėtų turėti omenyje keletą paprastų idėjų, kurios palengvins procesą ir užtikrins produktyvų auginimą. Nors amalas turi tam tikrų su augalais bendrų bruožų, jam augti reikalingas šeimininkas, pavyzdžiui, obelis ar ąžuolas. Jis gerai auga gerai apšviestose vietose, todėl turėtų būti dedamas ant gana storos medžio šakos, dažniausiai tos pačios rūšies, iš kurios atkeliavo jo sėklos ar uogos, tai yra saulėtoje vietoje. Amalų auginimo procesas gali trukti ketverius ar penkerius metus ir turėtų prasidėti pavasarį.
Auginti amalus nebūtinai lengva, nes išaugintos sėklos gali būti gana mažos. Tačiau vienas iš svarbiausių patarimų, padedančių sėkmingai atlikti šį procesą, yra tas, kad amalams augti reikia kito medžio. Tai yra pusparazitas, o tai reiškia, kad jis gamina chlorofilą panašiai kaip augalas, bet taip pat veikia kaip parazitas, kuris iš šeimininko pasiima maistines medžiagas ir kitas medžiagas.
Amalams auginti galima naudoti įvairių rūšių medžius, nors atrodo, kad jis geriausiai tinka įvairių tipų obelims. Ąžuolai taip pat gali puikiai pasiteisinti, ypač amerikietiškam amalui, kuris panašus, bet ne identiškas europietiškam tipui. Uogos paprastai auginamos iš esamo augalo ir, jei įmanoma, turėtų būti perkeltos į tos pačios rūšies augalus. Pavyzdžiui, norintys auginti amalą ant obels, turėtų paieškoti ant kitos obels jau esančio, nuo kurios galėtų rinkti uogas.
Amalui auginti reikėtų naudoti gana storą medžio šaką, dažniausiai apie 4.0 colio (apie 10 centimetrų) skersmens. Geriausia, jei tai yra saulėje, todėl amalai dažnai randami medžių viršūnėse, kur juos gali pasiekti šviesa. Paukščiai dažnai paskleidžia amalus ant snapų ir išmatose. Daug uogų ar sėklų reikia naudoti kartu, nes augalui vešėti ir augti reikalingos vyriškos ir moteriškos sėklos.
Uogos, naudojamos amalams auginti, paprastai turėtų būti renkamos kovo arba balandžio mėn., kai augalas žydi ir daug jų išaugina. Kad vidinės sėklos neišdžiūtų, jas reikia laikyti sveikas, kol bus naudojamos. Per kelias savaites po sėklų padėjimo palei šeimininko šaką arba į plyšelius, padarytus šeimininko medžio žievėje, turėtų pasirodyti žalias ūglis. Paprastai tai išlieka kitą žiemą, o po to augalas toliau vystysis ir augs. Dažnai prireikia maždaug ketverių ar penkerių metų, kol amalas visiškai subręs ir pradės žydėti.