Mokyti autizmu sergančius vaikus gali būti sudėtinga, tačiau yra keletas metodų, leidžiančių sėkmingai ugdyti sergančius šia liga. Vienas iš svarbiausių svarstymų, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra tai, kad daugumai autistiškų vaikų geriausiai sekasi įprastinė rutina, nes jie yra atsparūs staigiems pokyčiams. Daugelis mokytojų gali tai panaudoti savo naudai, nes mokykla paprastai yra gana struktūrizuota. Kitas dalykas yra tai, kad staigūs garsūs garsai ir ryški šviesa gali pakenkti autistams, todėl, kai įmanoma, mokant autizmu sergančius vaikus to reikėtų vengti klasėje. Galiausiai, reikėtų pažymėti, kad daugelis autistiškų mokinių yra linkę mokytis naudodamiesi vaizdiniais ženklais, pavyzdžiui, paveikslėliais ir demonstracijomis.
Daugumai autistiškų mokinių puikiai sekasi pagal nustatytą tvarkaraštį, beveik kasdien tuo pačiu metu atlieka tą pačią užduotį. Kadangi įprasta mokykla dažniausiai laikosi tos pačios rutinos, mokytojai turėtų pasinaudoti šia smulkmena. Žinoma, kai kurie mokytojai mano, kad vaikams nusibosta rutina, ir stengiasi įtraukti kitų užsiėmimų, kad klasėje būtų gaivumo. Jei pedagogas, mokantis autizmu sergančius vaikus, nori įtraukti užduotį į kasdienybę, dažnai geriausia tai daryti palaipsniui, o ne staiga. Priešingu atveju kyla pavojus prarasti struktūrinio tvarkaraščio pranašumus, su kuriais tiek daug autistiškų vaikų sekasi.
Daugelis autizmu sergančių mokinių ne tik prieštarauja netikėtiems pokyčiams, bet ir dažnai nemėgsta staigių garsų. Pavyzdžiui, mokyklos pranešimų sistemos garsiakalbiai gali juos išgąsdinti, kaip ir skambučio ar garsinio signalo garsai. Netgi į grindis besibraižančios kėdės dažnai nerimą kelia autistams, nors tai gali būti ištaisyta pritvirtinant teniso kamuoliukus prie kiekvienos kėdės kojos arba išklojus klasę kilimu. Be to, ryškios šviesos taip pat gali įbauginti autizmu sergančius vaikus, todėl jie gali geriausiai mokytis, kai yra atokiau nuo fluorescencinių lempų, pavyzdžiui, prie lango arba tamsesniame kambario kampe.
Mokant autizmu sergančius vaikus, svarbu atsiminti, kad jie dažniausiai geriausiai mokosi naudodamiesi vaizdiniais mokymais. Dėl šios priežasties stovėjimas priešais klasę ir kalbėjimas apie temą greičiausiai neturės įtakos mokiniams. Vietoj to, tiems, kurie moko autizmu sergančius vaikus, patariama vesti pamoką naudojant paveikslėlius, vaizdo įrašus ar net gyvą demonstravimą naudojant žaislus ar įprastus daiktus. Pavyzdžiui, išmokyti autistiškus vaikus skaičiuoti iki dešimties gali būti lengviausia, kai per pamoką parodoma dešimt žaislų, nes tai leidžia jiems tai įsivaizduoti.