Panašumas yra kalbos figūra, lyginanti du dalykus naudojant žodžius „kaip“, „kaip“ arba „ne“. Metafora yra kitas literatūrinis terminas, kuriuo rašytojas sukuria ryšį tarp dviejų dalykų, tačiau metafora nevartoja žodžių „kaip“, „kaip“ ar „negu“. Rašytojai naudoja abu šiuos literatūrinius metodus, norėdami išreikšti labiau apčiuopiamą idėją ar jausmą. Geriausi patarimai, kaip naudoti panašumus, yra vengti naudoti klišius, sukurti gyvą vaizdinį skaitytojo mintyse ir juos naudoti saikingai.
Sėkmingas panašumas paaiškina rašytojo mintis ar emocijas. Tai suteikia skaitytojui naują požiūrį ar mąstymo būdą, apie kurį anksčiau neįsivaizdavote. Dažnai du lyginami objektai yra labai nepanašūs, tačiau jie paaiškina rašytojo mintis jo auditorijai.
Sukurdamas vaizdinį vaizdą proto akimis, rašytojas gali ryškiau išreikšti idėją ar emociją ir lengviau patraukti skaitytojo dėmesį. Poetai ir grožinės literatūros rašytojai dažnai naudoja panašumus kaip pagrindinius savo rašymo būdus, tačiau panašumai gali būti naudojami bet kokiai rašymo formai paįvairinti. Rašytojas neturi būti karjeros romanų rašytojas ar poetas, kad jais naudotųsi. Pats geriausias būdas suprasti šią literatūrinę techniką yra skaityti įvairią literatūrą, ypač poeziją ir grožinę literatūrą. Gerų pavyzdžių rečiau galima rasti negrožinėje literatūroje, naujienų reportažuose ir verslo raštuose.
Norėdami sėkmingai naudoti panašumus, rašytojai turėtų vengti naudoti palyginimus, kurie yra seniai nusidėvėję, įprasti ir vartojami kasdienėje kalboje. Kai kurie klišinių posakių pavyzdžiai yra „aklas kaip šikšnosparnis“, „užimtas kaip bitė“ arba „didesnis už namą“. Kita vertus, lyginant sunkvežimių eilę sausakimšame greitkelyje su siaučiančių cirko dramblių paradu, tai gali būti ryškesnis palyginimas. Kalbant apie efektyvaus palyginimo kūrimą, kuo konkretesnis vaizdas, tuo galingesnis panašumas. Pavyzdžiui, „raudonas 1978 m. Chevrolet El Camino“ yra ryškesnis vaizdas nei pats žodis „automobilis“.
Galima persistengti naudojant panašumus. Poetai turėtų tai ypač žinoti, nes nesunku pakliūti į spąstus, kai eilėraštyje vartojama per daug. Novatoriškų analogijų kūrimas rašytojui gali būti svaiginanti patirtis, tačiau per daug jų turintis eilėraštis gali tapti nuobodus ir painus. Prozos rašytojai, ty bet kokia rašymo forma, kurioje nenaudojamas ritmas ir poetinė kompozicija, niekada neturėtų maišyti dviejų ar daugiau panašumų viename sakinyje dėl tos pačios priežasties. Tai suklaidins skaitytoją ir sugadins pagrindinę sakinio mintį.