„Pasidaryk pats“ 3D skaitytuvo kūrimas yra labai ambicingas projektas daugumai entuziastų. Norint pagaminti skaitytuvą, pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą dizainą ir gauti atitinkamas dalis. 3D skaitytuvas – tai aparatas, galintis iš realaus pasaulio objektų sukurti trimačius kompiuterinius modelius, kurie vėliau gali būti naudojami kuriant kompiuteriu sukurtus vaizdus arba įkeliami į 3D spausdintuvą, kad būtų pagaminta trimatė originalo kopija. Objekto vaizdui užfiksuoti dažnai naudojami nuskaitymo įrenginiai arba internetinės kameros. Kadangi 3D skaitytuvai nėra plačiai parduodami, dauguma žmonių, kurie to nori, turi sukurti „pasidaryk pats“ 3D skaitytuvą.
Yra keletas dizainų, kuriuos galima naudoti kuriant 3D skaitytuvą „pasidaryk pats“. Lazerinis skaitytuvas naudoja lazerį, kuris gali projektuoti šviesos liniją į plokščią paviršių. Įprasti lazeriai sukuria spindulį, todėl linija turi būti sukurta naudojant specialų lęšį arba osciliatorių. Sujungęs internetinę kamerą su lazerio šviesos linija, kompiuteris gali naudoti trianguliaciją, kad nustatytų objekto, nuo kurio atsispindi lazeris, formą.
Kitas „pasidaryk pats“ 3D skaitytuvas naudoja dvi internetines kameras arba, kartais, specializuotas internetines kameras su dviem objektyvais ir vaizdo jutikliais. Šios sistemos imituoja žmogaus gylio suvokimą ir apskaičiuoja objekto formą pagal vaizdo skirtumą tarp dviejų internetinių kamerų, žinomų kaip „paralaksas“. Šio tipo nuskaitymui reikalingas tik vienas vaizdas, todėl vietoj internetinių kamerų galima naudoti pigius skaitmeninius fotoaparatus. Daugelis kūrėjų vis tiek renkasi internetines kameras dėl jų mažos kainos, gero programinės įrangos palaikymo, plataus prieinamumo ir vaizdo įrašymo parinkties.
Vienas iš pažangesnių „pasidaryk pats“ 3D skaitytuvų tipų yra struktūrinis šviesos skaitytuvas. Šis skaitytuvas naudoja vieną kamerą arba internetinę kamerą ir projektorių. Projektorius projektuoja sudėtingą skaitmeninį pamatinį vaizdą, panašų į 2D brūkšninį kodą, išskyrus spalvotą. Tada kompiuteris bando trikampiuoti kiekvieną matomą tikslinio objekto tašką, naudodamas žinomas fotoaparato ir projektoriaus padėtis bei žinomą atskaitos vaizdą. Nors šis metodas yra labai greitas, kartais gali nepavykti nuskaityti skirtingų atspalvių ar spalvų objektus, nes kompiuteris gali neatskirti tikslinio objekto nuo pamatinio vaizdo.
Visi šie dizainai užfiksuoja tik vieną objekto pusę. Nors tai tinka vartotojams, kurie tik kuria statinį vaizdą ar kaukę, tai yra rimtas apribojimas tiems, kurie nori nuskaityti objektus, kad jie būtų patalpinti virtualioje aplinkoje ar vaizdo žaidimuose. Norint išspręsti šią problemą, bet kurią iš šių sistemų galima suporuoti su pasukamu stalu, kad būtų galima pasukti nedidelį objektą, kai skaitytuvas veikia. Kad nuskaitymo programinė įranga veiktų, sukimosi greitis turi būti žinomas. Daugelyje dizainų naudojami seni įrašų grotuvai arba keramikiniai ratai kaip pasukimo stalai.