Vienas iš grožinės literatūros rašymo patrauklumų yra rašytojo gebėjimas kurti savo pasaulį, atkreipiant dėmesį į tikrovę tik tiek, kiek palengvintų pasakojimą. Labiau nei kituose žanruose rašant istorinę grožinę literatūrą reikia kruopštaus dėmesio detalėms, kad skaitytojai būtų linkę sustabdyti netikėjimą. Taip pat reikia atsiminti keletą istorinės fantastikos konvencijų. Atsižvelgiant į konkretų istorinės fantastikos žanrą, pvz., istorinę fantaziją, alternatyvią istoriją ar laikotarpio kūrinį, istorinę grožinę literatūrą parašyti gali būti sunkiau, tačiau ji teikia daugiau naudos. Privalumas gali būti tai, kad kūriniams, vykstantiems realiame pasaulyje, autoriui reikia mažiau pasaulio kūrimo.
Darbo nustatymas lemia būtinų tyrimų kiekį. Kai kurios aplinkybės, tokios kaip nacistinė Vokietija ar Romos Respublika, yra plačiai ištirtos, o informacija skaitytojams lengvai prieinama; todėl nesunkiai galima pastebėti istorinius netikslumus. Kiti nustatymai paprastam skaitytojui yra mažiau žinomi. Be to, nustatymuose, kurie buvo atlikti praeityje, dažniausiai prieinama mažiau patikima informacija, nes laikui bėgant įrašai prarandami arba keičiami. Rašant istorinę fantastiką, aplinką reikia pasirinkti atidžiai.
Rašant istorinę fantastiką naratyvo vientisumui svarbu laikytis drabužių mados, kultūros, dialogo ir politikos. Pavyzdžiui, daugelis Amerikos vietovių iki septintojo ir aštuntojo dešimtmečių turėjo labai konservatyvią kultūrą. Vargu ar tokiais laikais liberalių pažiūrų veikėjas egzistuos ar bus socialiai priimtas. Tai turės įtakos siužetui ir charakteristikoms.
Kontrafaktinė arba alternatyvioji istorija pateikia dar vieną dažnai pasitaikančią problemą rašant istorinę fantastiką: istoriko klaidingumą. Taip atsitinka, kai rašytojai su istorinėmis asmenybėmis elgiasi taip, lyg jie priimtų sprendimus visiškai žinodami apie pasekmes. Kita problema – drugelio efektas arba nedideli pokyčiai, atsirandantys laikui bėgant. Kuo toliau į istoriją rašytojas nustato skirtumo tašką į kitą laiko juostą, tuo drastiškesni bus pokyčiai.
Grožinės literatūros kūriniai, susiję su karu, turėtų būti tvarkomi ypač atsargiai. Karas retai turi gryną juodą ir baltą moralę; net „didvyriškoji“ karo pusė gali įvykdyti žiaurumus. Rašydami istorinę grožinę literatūrą, autoriai taip pat turi būti atsargūs, kad nesupaprastintų karo priežasčių. Vietoj to jie turėtų pabandyti pavaizduoti karą, pripažindami jo sudėtingą priežasčių ir pasekmių tinklą.
Panašiai gali kilti pagunda garsias istorines asmenybes piešti tiesioginiais herojais ar piktadariais. Jie turėtų būti parašyti kaip žmonės, turintys trūkumų ir (arba) atpirkimo savybių. Rašytojai turėtų daryti viską, kad gautų kalbas, nuotraukas ir kitus svarbius duomenis apie istorines asmenybes, kai tik įmanoma.