Yra daug patarimų ir metodų, padedančių skaitytojui analizuoti sonetą. Soneto analizei skaitytojas pirmiausia turi turėti pagrindinį supratimą apie eilėraštį, jo temą ir formą. Taip pat išskaidomas metras, rimai ir kalbos figūros. Į išsamią soneto analizę taip pat bus įtraukta informacija apie poeto kilmę ir to konkretaus eilėraščio istorinį kontekstą.
Pirmas žingsnis norint suprasti eilėraštį yra jį perfrazuoti. Be to, reikia nustatyti garsiakalbį, požiūrį, temą ir nustatymą. Kadangi sonetai yra gana trumpi eilėraščiai, į šiuos klausimus galima gauti tik neaiškius atsakymus. Daugelis sonetų yra meilės eilėraščiai, kur kalbėtojas yra meilužis, o subjektas – jo mylimasis.
Soneto analizė turėtų nustatyti nagrinėjamo eilėraščio temą. Daugelio sonetų tema yra meilė, nesvarbu, ar tai būtų nelaiminga meilė, ar atsiskyrimas nuo mylimojo, ar tiesiog mylimojo garbinimas. Kiti susiję su mirtimi, pokyčiais arba rašymo procesu ir verte. Keletas sonetų veikia beveik kaip tipiškų meilės sonetų parodijos.
Sonetai būna dviejų formų, įskaitant Petrarkos sonetą ir Šekspyro sonetą. Kiekviena soneto analizė turi nustatyti, kokio tipo sonetas yra aptariamas. Petrarkos sonetus sudaro ir oktava, ir sestetas, o rimo schema parašyta kaip ABBAABBA CDECDE. Šekspyro sonetas, dar žinomas kaip Elžbietos laikų sonetas, sudarytas iš trijų ketureilių ir kupleto, paprastai ABAB CDCD EFEF GG.
Rimai yra esminė soneto analizės dalis. Bet koks numatomo rimo pakeitimas, pvz., nuožulnus rimas arba akies rimas, turėtų signalizuoti analizatoriui peržiūrėti tą eilutę. Įklijavimas padidina greitį ir daro eilėraštį kasdieniškesnį, o eilutės su pabaiga suteikia papildomo dėmesio.
Nors sonetai visada rašomi jambiniu pentametru, rašytojai dažnai keičia kirčio metrą. Trys kirčiuoti skiemenys iš eilės sulėtina eilėraštį, akcentuodami visus tris. Kita vertus, du nekirčiuoti skiemenys, po kurių seka kirčiuotas skiemuo, pagreitina skaitymą, dažnai suteikia sonetui lengvesnę nuotaiką. Kiti variantai gali pridėti skirtingus akcentus.
Analizuodami sonetą, skaitytojai turėtų atkreipti dėmesį į visas naudojamas kalbos figūras. Kai kurios, tokios kaip aliteracija, asonansas ir onomatopoėja, padeda eilėraščiui skambėti taip, kaip tai reiškia. Kiti, pavyzdžiui, metaforos ir panašumai, padeda skaitytojui įvairiai pažvelgti į temą. Daugiau efektų pasiekiama naudojant įvairias kalbos figūras, įskaitant metonimiją, sinekdochą, personifikaciją ir kalambūrą.