Greitųjų akių judesių terapija arba akių judesių desensibilizavimas ir pakartotinis apdorojimas (EMDR) yra psichoterapijos rūšis, skirta padėti pacientams susitaikyti su trauminiais prisiminimais. Taikydami greitų akių judesių terapiją, pacientai aptaria savo prisiminimus apie emocinę traumą, o terapeutas jiems vadovauja akių judesiais, primenančiais greitus akių judesius, kurie paprastai atsiranda miego metu. Kartais garso raštai arba lietimo raštai naudojami šalia greitų akių judesių arba vietoj jų. Manoma, kad greitų akių judesių terapija gali padėti pacientams visapusiškai apdoroti traumuojančius praeities prisiminimus, leisti jiems išlaisvinti skausmingas emocijas ir įsitikinimus, susijusius su įvykiu. Šio tipo terapijos pranašumai apima paprastai didelį veiksmingumą, trumpą gydymo trukmę ir ilgų skausmingų praeities įvykių diskusijų nebuvimą.
Manoma, kad EMDR yra labai veiksmingas padedant pacientams, kurie kovoja su skausmingais praeities prisiminimais, ypač tiems, kurie serga potrauminio streso sutrikimu (PTSD). Vienas iš pagrindinių greitų akių judesių terapijos privalumų yra tai, kad pacientams paprastai nereikia itin detaliai perrašyti savo baisių prisiminimų. Daugelis pacientų nesugeba tokios diskusijos arba yra tam nelinkę. EMDR paprastai daugiau dėmesio skiria fizinio streso jausmams, kylantiems dėl trauminių prisiminimų. Manoma, kad šie fizinio streso požymiai rodo prisiminimus, kurių smegenys nebuvo tinkamai apdorotos.
Terapeutai, praktikuojantys greitų akių judesių terapiją, mano, kad pacientų nukreipimas atlikti greitus akių judesius, kai jie patiria šiuos fizinio sutrikimo požymius, gali padėti smegenims greitai apdoroti šiuos neigiamus prisiminimus. Manoma, kad smegenys gali nesugebėti apdoroti neigiamų prisiminimų, jei įvykio metu kylančios emocijos yra pakankamai stiprios. Dauguma greitųjų akių judesių terapiją praktikuojančių psichologų mano, kad terapija gali padėti pacientui įveikti vieną traumos atvejį vos per tris gydymo seansus.
Šio tipo terapija paprastai nereikalauja jokių vaistų ir gali palengvinti simptomus net tiems pacientams, kuriems kitos gydymo formos buvo mažai sėkmingos. Terapeutai, taikantys šią terapijos formą, paprastai moko pacientus, kaip savarankiškai susidoroti su blogais prisiminimais, fizinio streso jausmais ir neigiamomis emocijomis. Dėl to pacientai labiau linkę daryti pažangą tarp terapinių seansų. Jie taip pat gali turėti daugiau galimybių išlaikyti sveiką psichologinę būseną pasibaigus terapijai.