Juostinė pūslelinė, įprastas vėjaraupių viruso pavadinimas, į mūsų sistemą patenka kartu su vėjaraupiais. Dauguma žmonių nešioja šį virusą ir jis lieka ramybės būsenoje; tačiau 10 – 20 procentų gyventojų išberia nusilpus imunitetui ar padidėjus nerimui. Juostinė pūslelinė sukelia nuo lengvo iki stipraus skausmo, kai kurių į gripą panašių simptomų ir, labiausiai atpažįstamų, pūslių, išsidėsčiusių linijoje arba pleištu tik vienoje kūno pusėje. Dauguma juostinės pūslelinės protrūkių išnyksta per dvi ar tris savaites.
Pirmieji juostinės pūslelinės požymiai pirmąją–ketvirtąją dieną yra galvos skausmas, skrandžio sutrikimas, karščiavimas, šaltkrėtis ir nuovargis, panašus į peršalimą ar gripą. Trečią–ketvirtą dieną tam tikrą kūno dalį pradės skaudėti, dygliuoti ar skaudėti, o oda bus švelni, jautri, kartu su paraudimu ar nelygiais bėrimais. Tai gali atsirasti ant veido, liemens, nugaros ir klubų ar net kaklo, rankų ir kojų. Maždaug penktą dieną išilgai nervo atsiranda pūslių ant odos, todėl bėrimo forma visada yra juostelė, linija ar trikampis. Nervas perneša skausmą į pažeistą vietą, pradedant nuo nuobodu skausmu ir baigiant intensyviais, šauniais spazmais. Šiuo metu gydytojas paprastai gali nustatyti teisingą diagnozę.
Nuo čia per kitą savaitę pūslės pablogėja, prisipildo pūlių ir verkia. Šiame etape svarbu, kad oda būtų švari ir sausa, net dėti kompresus ir apvynioti vietą tvarsčiais, kad išvengtumėte bakterinės infekcijos. Netrukus, nuo dešimties dienų iki dviejų savaičių nuo juostinės pūslelinės atsiradimo, pūslės nutekės ir pradės gyti. Skausmas tęsis per šį laikotarpį, palaipsniui mažės, kai šašai mažėja. Ilgesni, sunkesni protrūkiai, ypač tiems, kurių imunitetas labai susilpnėjęs, pvz., AIDS sergantiems pacientams, gali sukelti limfmazgių padidėjimą ir nuolatinį pūslių ciklą, išsivystyti postherpinę neuralgiją.
Nors juostinė pūslelinė paprastai turi praeiti, turėtumėte nedelsdami kreiptis į gydytoją, jei bėrimas atsiranda bet kurioje vietoje prie akių, ausų, burnos ar nosies. Šios itin jautrios sritys gali patirti ilgalaikę žalą, jei jos negydomos anksti, netgi sukelti laikiną ar nuolatinį aklumą. Gydytojas gali skirti antivirusinių ir antibakterinių vaistų, kad priepuolis būtų kuo švelnesnis.