Nors privačiose ir parapinėse mokyklose mokyklines uniformas sėkmingai diegia dešimtmečius, valstybinių mokyklų sistemos, įgyvendindamos vienodas programas dideliu mastu, pasiekė labai skirtingus rezultatus. Kartais mokyklų administratoriams sekasi ieškoti ribojančio, bet veiksmingo aprangos kodo, tačiau kartais jie susiduria su garsia opozicija, kurią sudaro tėvai ir mokiniai, kurie nepritaria tokiems instituciniams apribojimams. Reikalavimas turėti mokyklines uniformas turi nemažai privalumų ir trūkumų, nors galutinis sprendimas įgyvendinti tokią programą paprastai paliekamas aukštesnio lygio mokyklų sistemos administratoriams.
Vienas iš uniformų privalumų yra tikslo įskiepijimas. Kai mokinys vilki mokyklinę uniformą, jis dažnai jaučia stipresnį vienybės jausmą su kitais klasės draugais. Drabužiai suteikia tapatybės jausmą su kažkuo didesniu nei asmuo. Dėvėdami mokyklines uniformas, mokiniai turi galimybę ugdyti tvirtesnę darbo etiką, nes jie geriau suvokia, kokius vaidmenis turėtų atlikti vilkėdami uniformą.
Šio tikslingo vienodumo trūkumas yra beprasmės atitikties baimė. Studentai, ypač paaugliai, dažnai puikiai suvokia uniformų galią „realiame pasaulyje“. Nors jie gali sukurti teigiamą vienybės jausmą, jie taip pat gali reikšti individualumo auką grupės mentalitetui. Dėl vienodo reikalavimo kai kurie mokiniai gali jaustis represuoti arba mažiau gerbiami kaip asmenys. Kai kurie labai jautrūs mokiniai gali jausti didesnę pagundą visiškai mesti mokyklą, o ne susitaikyti su iš pažiūros beprasmiu atitikimu.
Kitas teigiamas mokyklinių uniformų aspektas – socialinė išlyginimas. Kai socialinis žaidimo laukas tampa tolygesnis, dažnai naudinga ir edukacinė aplinka. Jei visi privalo dėvėti tą pačią aprangą, turtingiausias ir skurdžiausias mokinys klasėje yra vienodos sąlygos. Standartizuotos uniformos atgraso nuo socialinio pašalinimo, pagrįsto mokinio apsirengimo būdu. Jei visi būtų apsirengę vienodai, studentai iš žemesnės ekonominės padėties susidurtų su daug mažiau pasiturinčių studentų erzinimų.
Deja, net ir tada, kai visi rengiasi vienodai, mažai tikėtina, kad visi mokiniai mokykloje elgsis vienodai. Mokiniai, ypač paaugliai, dažnai puikiai suvokia kitų socialinį statusą, o mokyklinės uniformos politika dažnai nėra panacėja nuo visų socialinių iššūkių, su kuriais gali susidurti studentas. Studentai vis dar galėjo kurti klikas ir socialines grupes, remdamiesi kitais veiksniais, išskyrus uniformas. Patyčių ir socialinio išstūmimo atvejų nebūtinai smarkiai sumažėtų vien uniformų įdiegimas.
Mokyklinė uniforma galėtų būti finansinis privalumas tėvams, nes jie neprivalėtų pirkti madingų ar brangių drabužių savo vaiko ugdymosi reikmėms. Mokyklos, įgyvendinančios mokyklinių uniformų politiką, dažnai išduoda kuponus, kuriais galima įsigyti bent du komplektus. Taip pat beveik nebeliktų daug laiko reikalaujantis sprendimas, ką vaikas turėtų dėvėti kiekvieną rytą į mokyklą. Atskirus įprastos mokyklinės uniformos elementus įsigyti ar pakeisti gali būti daug pigiau nei daugelio mokyklinio amžiaus vaikų mėgstamas prabangias madas.
Tačiau tam tikroms šeimoms privaloma mokyklinė uniforma gali sukelti tam tikrų sunkumų. Dvi uniformos turi būti dėvimos penkias dienas per savaitę, o tai reiškia, kad jas reikia skalbti dažniau nei įprasti drabužiai, dėvimi ne mokykloje. Kai kurios šeimos, kurių namuose nėra skalbyklų, gali neturėti galimybių papildomai nuvykti į komercinę skalbyklą arba finansinių galimybių pataisyti ar pakeisti sugadintus ar netinkamai prigludusius uniformų komponentus. Kai kurie mokiniai gali neturėti kitos išeities, kaip tik vilkėti nesugadintą mokyklinę uniformą, o tai gali paskatinti socialinį pašalinimą, kuriam šios uniformos neva buvo skirtos užkirsti kelią.
Popieriuje vienodas reikalavimas dažnai skamba daug žadančiai, tačiau iš tikrųjų rezultatai buvo neabejotinai nevienodi. Kai kurios valstybinių mokyklų sistemos pastebėjo reikšmingus patobulinimus įgyvendinus mokyklinių uniformų programą, o kitos atrado, kad politikos vykdymas gali būti labai sudėtingas ilgalaikėje perspektyvoje. Užuot reikalavusios mokyklinių uniformų, kai kurios mokyklų sistemos svarsto kitas alternatyvas, pvz., tos pačios lyties asmenų klases ir klases be pažymių, kuriose mokiniai skatinami mokytis savo tempu, o ne automatiškai keliami į aukštesnes klases.