Jeano Batiste’o Poquelino, geriau žinomo Moljero vardu, pjesės laikomos vienais geriausių kada nors parašytų prancūzų teatro pavyzdžių. Teatro kritikai juos pažymi dėl savo sąmojingumo ir aktualios temos. Moliere’o pjesės sukėlė ir fanfaras, ir riaušes savo originaliuose pasirodymuose, ir šiandien tebėra pagrindiniai gyvo teatro kūriniai.
Pirmoji iš Moljero pjesių, atnešusi jam didžiulę sėkmę, buvo 1662 m. penkių veiksmų komedija „Žmonų mokykla“. Spektaklyje pasakojama apie komiškas nelaimes, kurias sukėlė Arnolfas – vyras, kuris taip bijo būti išduotas moters, kad primygtinai reikalauja, kad jo globotinė Agnes būtų užauginta kuo nekalta, kad galiausiai galėtų ją vesti. Po visos vaikystės vienuolyne ištroškusi vyriško dėmesio, Agnė iš karto įsimyli Arnolphe’o draugą Horacijų, nė nenutuokdama, kad Arnolfas ją skiria sau. Spektaklis sulaukė tokio teigiamo dėmesio, kad karalius Liudvikas XIV skyrė Moljerui metinę pensiją už jo darbą.
Bene geriausiai žinoma Moljero pjesė yra prieštaringiausia jo „Tartiufas“. 1664 m. spektaklyje sukčius, prisistatantis didelio pamaldumo žmogumi, išvilioja patiklus vyrą iš namų ir turto. Spektaklis sukėlė Prancūzijos teismo religinės frakcijos šurmulį, reikalaudama, kad ji būtų uždrausta eiti į sceną. Karalius, nors ir buvo pjesės gerbėjas, kelerius metus uždraudė viešai jį rodyti. Ilgainiui pasipriešinimas atslūgo, o pjesė buvo laisvai ir dažnai vaidinama nuo 1669 m.
Kai kurie kritikai Moliere’o pjesę „Mizantropas“ laiko jo šedevru, nepaisant prastų atsiliepimų apie jos premjerą 1666 m. Spektaklyje gausu žodžių žaismo ir žodinio pokšto, nes jis seka Alceste, žmogaus, kuris nekenčia žmonių, gyvenimą. Spektaklis taip pat laikomas socialiai svarbiu spektakliu, nes jame kvestionuojamas žmogaus vaidmuo ir tai, ar sąžiningumas ar mandagumas turi valdyti visuomenės elgesį.
Moliere’o pjesės dažnai minimos kaip paveiktos keliaujančių italų commedia dell’arte teatro trupių. Itališkame stiliuje komiškam efektui pasiekti naudojami archetipiniai personažai, tokie kaip klounas, įsimylėjėliai, bufas tėvas. Kai kurie Scapin ekspertai mano, kad commedia dell’arte poveikis yra akivaizdus. Istorija pasakoja apie du sūnus, kurie abu slapta susituokė, kol jų tėvai buvo išvykę, ir priklauso nuo Skapino, gudraus ir apgaulingo tarno, padėsiančio jiems išsisukti. Kaip ir itališkose komedijose, kiekviena baigiasi daugiau ar mažiau laimingai, Skapinas kažkaip gauna įskaitą ir atrodo juokingai.
Daugelis Moliere’o pjesių yra vieno veiksmo komedijos, atliekamos siekiant palengvinti nuotaiką po tragiškos temos. Šiose trumpose pjesėse dažnai vaizduojami commedia dell’arte veikėjai ir sunkus žodžių žaismas. Vieni iš geriausiai žinomų yra „School for Husbands“, „Sganarelle“ ir „Pretentious Young Ladies“. Šiuolaikiniame teatre dvi ar trys Moljero pjesės dažnai derinamos ir sudaro vieno veiksmo vakarą.
Moliere’o pjesės itin mėgstamos šiuolaikinių teatro žiūrovų. Politinis ir visuomeninis pjesių sąmojis dažnai pergalvojamas, kad atitiktų šiuolaikines problemas. Moliere’o pjesės taip pat yra puikios mokymo priemonės ir dažnai naudojamos siekiant supažindinti jaunus aktorius su prancūziškojo farso pasauliu ir įgūdžiais, reikalingais puikiam žodiniam pokštui.