Naujoji kritika – tai literatūros kritikos rūšis, daugiausiai dėmesio skirianti itin glaudžiui ir analitiniam teksto skaitymui. Tai prieštarauja daugeliui senesnių literatūros kritikos tipų, kurių dėmesio centre yra istorinis ir socialinis kontekstas, kuriame buvo parašytas kūrinys, ir biografinė informacija apie autorių. Kai kurie naujosios kritikos pranašumai yra tai, kad ji taip glaudžiai grindžiama tekstu, kad skatina daryti nuoseklias išvadas, o analizės metu daugiausia dėmesio skiriama pačiai literatūrai, o ne kartais pašaliniams istoriniams ir socialiniams dalykams. Trūkumai yra tai, kad jame gali būti nepastebėta svarbių detalių apie kontekstą, kuriame buvo parašytas kūrinys, dėl ko analizės gali būti neišsamios, taip pat gali būti daromos neinformuotos išvados, jei kartu su tekstu nepakankamai nagrinėjamas autoriaus gyvenimas.
Vienas iš naujosios kritikos, kaip literatūros analizės metodo, pranašumų yra tai, kad analizės tikslais reikia paaiškinti arba atidžiai perskaityti tekstą. Į literatūros kūrinį žiūrima kaip į atskirą vienetą. Jis nagrinėjamas, analizuojamas ir tikrinamas, siekiant išsiaiškinti, kokios žinutės, temos ir modeliai yra pačiame tekste. Tai reiškia, kad kiekvienas analizuojamas kūrinys yra gyvybingas, gyvas ir pilnas prasmės, nes visos analizės yra visiškai pagrįstos pačiu tekstu.
Šis kritikos metodas gali pastebėti subtilius bruožus, kurių kitu atveju būtų galima nepastebėti. Kitų tipų kritika gali būti sutelkta tik į tam tikrus elementus, tokius kaip psichoanalitinės literatūros kritikos veikėjų psichologija ir motyvacija. Nauja kritika gali pastebėti tokius dalykus kaip tam tikrų žodžių, frazių ar temų kartojimas arba požiūrio taško ar pagrindinio konflikto poveikis visam kūriniui.
Naujos kritikos trūkumai yra tai, kad joje nepaisoma istorinio ir socialinio konteksto, kuriame buvo parašytas kūrinys, ir autoriaus biografinės informacijos. Ignoruoti tai reiškia nepastebėti fakto, kad tai, kas vyko kur ir kada buvo parašytas kūrinys, gali turėti didelės įtakos kūriniui. Daugelis kritikų teigia, kad literatūros kūrinio tikrai negalima atskirti nuo konteksto, kuriame jis buvo kuriamas.
Rimtai kūrinio analizei taip pat gali būti pakenkta ignoruoti autoriaus gyvenimą ir jo daromą įtaką kūriniui, ypač todėl, kad autoriai dažnai pasirenka jiems svarbias temas arba rašo kūrinius, kurie nesąmoningai ar sąmoningai yra autobiografiniai. Šioje kritikoje ignoruojami net aiškūs autorių teiginiai iš jų kalbų ar kitų raštų, paaiškinančių jų kūrinių reikšmes. Tai taip pat paneigia subjektyvų literatūros skaitymo ir interpretavimo būdą. Metodas taip pat gali būti pernelyg techninis, pavyzdžiui, sutelkiant dėmesį į rimo schemos modelius kūrinyje, o ne į plačią bendrą prasmę. Kritikos rūšys, pvz., skaitytojo atsakymas, vertina subjektyvią atskirų skaitytojų patirtį analizuojant kūrinį.