Nevyriausybinių organizacijų (NVO) judėjimai, skirti skurdui mažinti, aplinkai saugoti ar žmogaus teisėms ginti, yra plačiai paplitę visame besivystančiame pasaulyje ir 2002 m. sudaro daugiau nei 30 % tarptautinės pagalbos vystymuisi. Nors daugelis mažesnių šios grupės NVO laikomos teikiančiomis teigiamas, pakilias paslaugas vietos bendruomenėms, didesnės tarptautinės socialinių organizacijų pavyzdžiai yra linkę į tokias pačias endeminės korupcijos rūšis kaip ir kiti verslo subjektai. Be to, NVO dažnai propaguoja tokias ideologijas kaip lygias moterų teises, kurios tiesiogiai prieštarauja vietos valdžios politiniams tikslams.
Kitas specifinis daugelio NVO apribojimas, suteikiantis joms unikalią stiprybę ir silpnumą, yra dėmesys vienam iš svarbiausių visuomenės problemos aspektų. Pavyzdžiui, stengiantis suteikti neturtingiesiems prieigą prie švaraus vandens ir nesugebėti išspręsti reguliavimo problemų, tokių kaip pramoninė tarša, dėl kurios pirmiausia buvo užteršta, gali prireikti neigiamų pastangų siekiant ilgalaikių pokyčių. Pagalbos vystymuisi sluoksniuose galima daryti išvadą, kad NVO sėkmė per pastaruosius 50 metų davė įvairių rezultatų, dažnai dėl prastos jų užsibrėžtų tikslų priežiūros ir valdymo.
Neatsižvelgdamos į humanitarinių veiksmų poveikį platesniame kontekste, kai kurios NVO įgavo neigiamą įvaizdį vyriausybių akyse tautose, kuriose jos dirba. Ryškus to pavyzdys – 2005 m. Nigeryje kilusi maisto krizė. Nigerio prezidentas Mamadou Tandja apkaltino tarptautines maisto agentūras perdedant jo šalies problemas ir nupiešant jas supaprastintu būdu, neatspindinčiu tikrųjų sąlygų ir poreikių. Tarptautinė žiniasklaida vaizdavo Nigerio krizę kaip staigią, ūmią krizę, dėl kurios buvo padidinta parama ir finansavimas NVO paslaugoms, kai iš tikrųjų Nigerio gyventojai patyrė lėtinę netinkamą mitybą, kurią lėmė ilgus metus trukęs stygius ir augančios kainos. Tokie pagalbos neatitikimai ir tikrieji poreikiai, kuriuos jais bandoma patenkinti, dažnai lemia per didelį trumpalaikį teikimą ir mažai dėmesio skiriama lėtinėms ligoms, kurios sukėlė krizę.
Pelno nesiekiančių pagalbos agentūrų įvaizdis besivystančiame pasaulyje dažnai yra viena iš agentūrų, kurios pervertina savo veiksmingumą ir neįvertina žalos, kurią jos gali padaryti sutrikdydami natūralius visuomenės įveikos mechanizmus. Pagalba maistu Zambijai 2002 m., siekiant išvengti tariamo artėjančio bado, kaip prognozavo Jungtinės Tautos, buvo uždrausta iš JAV donorės dėl to, kad dovanoti kukurūzai buvo iš genetiškai modifikuotų kukurūzų pasėlių. JAV donorės nevyriausybinės organizacijos tuo metu manė, kad tokia Zambijos politika yra absurdiška ir lems milijonų žmonių mirtį, tačiau Zambija nepatyrė bado sąlygų iš dalies dėl genetiškai nemodifikuoto maisto pagalbos iš Europos.
Ten, kur NVO veiksmingai sušvelnina krizę arba dirba kartu su vyriausybės politika, jų buvimas dažnai yra sveikintinas, tačiau ilgalaikis poveikis gali būti minimalus. Manoma, kad reikia daugiau pastangų sprendžiant pagrindines problemų priežastis. Pavyzdžiui, nepriklausomos organizacijos teikia pagalbą Sahelio regionui pietinės Sacharos dykumoje Afrikoje, apimančiam šešių šalių teritoriją, pavyzdžiui, nuo 1972 m., tačiau tie patys badai ir ekstremalios situacijos ten tęsėsi ir 2011 m.
Tarp pagrindinių NVO teikiamų pranašumų yra tai, kad jos sukuria didesnį pasitikėjimą vietos gyventojais, jei jie yra maži ir glaudžiai susiję su kasdieniais reikalais, nei tai daro užsienio vyriausybių ir tarptautinių korporacijų įsikišimas. Jie taip pat gali turėti daugiau dėmesio nuo šaknų, o tai nuo pat pradžių sukuria tvarumą, jei jie yra tinkamai valdomi ir administruojami. Jų veiksmingumo raktas yra gebėjimas atstovauti pilietinės visuomenės organizacijoms, kurios gali veikti be didesnių rasinių ar etninių darbotvarkių. Nevyriausybinės organizacijos, turinčios dideles pokyčių vizijas, dažnai nustato kišimosi toną vietos lygmeniu, reklamuodamos savo religines ir politines darbotvarkes, tačiau atskirti, kurios organizacijos yra sveikintinos, o kurios neigiamai vertinamos, turi būti daroma kiekvienu konkrečiu atveju.