Paaugliai, kurie žaloja save, demonstruoja šabloniškus požymius ir elgesį. Dažnai jiems sunku palaikyti santykius ir jie teisinasi, kad liktų socialiai izoliuoti. Neretai save žalojantys paaugliai pastebi reikšmingus asmenybės, miego įpročių ir akademinių rezultatų pokyčius. Daugelis paauglių, kurie save žaloja, taip pat labai prarado susidomėjimą veikla, kuri jiems kažkada patiko.
Paauglių savęs žalojimas gali svyruoti nuo piktnaudžiavimo savimi iki savęs žalojimo. Asmenys, kurie žaloja save, dažnai slepia savo sužalojimus ir teisinasi, jei atskleidžiami žalingi veiksmai. Dažnai siejamas su psichikos diagnozėmis, tokiomis kaip depresija ir ribinis asmenybės sutrikimas, paauglių savęs žalojimas gali prireikti hospitalizuoti, jei jo veiksmai kelia didelį pavojų jo gerovei.
Paauglių savęs žalojimo metodai skiriasi pagal būdą ir sunkumą. Nors kirpimas laikomas dažniausiai pasitaikančiu, paaugliai gali įvairiai save žaloti. Asmenys gali susimušti, įkąsti ar apsinuodyti. Paaugliams, kurie piktnaudžiauja savimi, tyčinis susideginimas, kasymasis ar plaukų rovimas nėra neįprasta. Neretai save žalojantys paaugliai praryja negyvus daiktus, kurie gali pakenkti, įskaitant rutuliukus ar skutimosi peiliukus.
Save žalojantis elgesys dažniausiai pasireiškia tose kūno vietose, kurias lengva paslėpti. Drabužiai yra pagrindinė priemonė sau žalojantį elgesį laikyti paslaptyje. Pavyzdžiui, paaugliai, kurie įsipjauna, dažniausiai susižaloja rankas, liemenį ar kojas, kurias gali pridengti megztinis ar kelnės.
Yra didelis skirtumas tarp savižudybės ir savęs žalojimo. Paauglių savęs žalojimo tikslas nėra nutraukti savo gyvenimą; tai bandymas tiesiog susidoroti su traumomis ir gyvenimo stresą sukeliančiais veiksniais. Asmenys, kurie žaloja save, dažnai yra depresyvios arba ribinės asmenybės, neturinčios tinkamų susidorojimo įgūdžių. Paauglių savęs žalojimas gali padidinti riziką užsikrėsti, subjauroti ar atsitiktinai nusižudyti.
Paauglių savęs žalojimo priežastys yra tokios pat įvairios, kaip ir metodai. Nėra vieno žinomo savęs žalojančio elgesio sukėlėjo. Paaugliai, kurie tyčia save žaloja, savo veiksmus laiko savęs bausme už suvoktas klaidas, kaltę ar atsakomybę, susijusią su trauma ar nemaloniomis situacijomis jų gyvenime. Žalos sau dažnai suvokiamas kaip priemonė išlaikyti tam tikrą kontrolės jausmą, kai atrodo, kad viskas gyvenime tampa nekontroliuojama.
Nėra nustatyto metodo, kaip gydyti paauglių savęs žalojimą. Jei yra pagrindinė diagnozė, pvz., depresija, asmens nuotaikai stabilizuoti gali būti naudojami vaistai. Ypatingais paauglių savęs žalojimo atvejais gali prireikti hospitalizuoti, kad asmuo būtų saugus. Terapija gali būti rekomenduota ugdyti paauglį apie sveikus susidorojimo įgūdžius ir pagerinti jo pasitikėjimą savimi. Gydymo tikslas yra pašalinti save žalojantį elgesį ir sumažinti atkryčio riziką.