Patyčių pasekmės gali būti rimtos, ir vaikas, kuris tyčiojasi, ir iš jo patiria patyčias, ilgą laiką rizikuoja patirti daugybę neigiamų pasekmių. Į šią problemą dabar žiūrima taip rimtai, kad 2000-ųjų pradžioje Amerikos medicinos asociacija pateikė griežtas gaires, pagal kurias gydytojai turi ieškoti patyčių iš vaikų simptomų, kad galėtų anksti įsikišti. Tačiau vienas dalykas tapo ypač aiškus – ne visada atpažįstamas ne toks akivaizdus patyčių elgesys. Psichologinės ir net internetinės patyčios, susijusios su paprastais dalykais, pvz., pravardžiavimu, gali būti tokios pat žalingos kaip patyčios, kurios kelia grėsmę smurtui arba reikalauja paklusnumo.
Tyrimai rodo, kad maždaug ketvirtadalis – trečdalis vaikų nuolat patirs patyčias. Ankstyvaisiais mokykliniais metais vaikai gali būti ne itin išskiriami dėl skirtumų, tačiau su lytimi, etniniais ir seksualiniais pomėgiais susijusios patyčios dažniau pasitaiko vyresniems vaikams. Nukentėjusiųjų skaičius yra gana ryškus; 25% ar daugiau vaikų patirs, kad bus priversti jaustis blogai, nepageidaujami, nenormalūs, išsigandę ar fiziškai grasinami ir galbūt sužeisti.
Nenuostabu, kad vaikai pradeda rodyti patyčių poveikį įvairiais simptomais. Tai apima didesnį pravaikštą, o tai logiška vaikams, bandantiems išvengti neigiamos aplinkos. Jaunesni ir vyresni vaikai ir net tie, kurie nelanko mokyklos, gali turėti rimtų depresijos ir (arba) nerimo problemų. Tiesą sakant, rizika susirgti ilgalaikėmis psichikos sveikatos problemomis labai padidėja, nes savigarba yra nuolat užpuolama.
Pati vaiko, iš kurio tyčiojamasi, prigimtis gali pasikeisti dėl patyčių padarinių. Jis arba ji gali sutvirtėti, o tai reiškia, kad dažnai yra mažiau jautrus kitiems. Kai kurie vaikai, iš kurių tyčiojamasi, netgi tampa patyčiomis. Kiti vaikai tampa mažiau agresyvūs ir atsitraukia nuo bendraamžių ar šeimos.
Patyčių pasekmės neapsiriboja tyčiojančiais vaikais. Leisdami vaikams tyčiotis, jiems kyla didelė rizika, kad vėliau gyvenime jie blogai prisitaikys. Nors statistika šiuo klausimu nesutampa, taip besielgiantys vaikai turi mažą ar didelį potencialą vėliau nusikalsti.
Patyčių elgesys taip pat rodo prastą auklėjimą, skiriant mažiau dėmesio nei naudinga vystymuisi. Anksti ištaisyti tokį elgesį ir situacijas, iš kurių jis kyla, gali būti išgelbėjimas visiems dalyvaujantiems. Taip pat buvo teigiama, kad patyčių modelis gali būti netikslus, o vaikai gerai prisitaikiusiose šeimose gali tapti tyčiojančiais ir rečiau įtariami tokiu elgesiu.
Bėda dėl patyčių padarinių ta, kad net mokyklos ne visada į tai atkreipia dėmesį. Tam tikri dalykai, kurie atrodo atviri, uždraudžiami, tačiau yra daug klastingų būdų, kaip vienas vaikas ar grupė gali tyčiotis iš kito vaiko. Pasitvirtino, kad elektroninės patyčios yra viena iš šių sričių, o tiesiog nuolatiniai, bet ne keiksmažodžiai, įžeidimai kito žmogaus atžvilgiu yra dar vienas patyčių būdas. Šios „švelnesnės“ patyčių formos nėra mažiau žalingos nei labiau atpažįstamos patyčių formos; tačiau daugelis mokyklų nubrėžia ribą, kad uždraustų atvirą patyčių elgesį ir ne visada pagauna subtilesnius veiksmus.