Retorikos kanonai nurodo penkias kategorijas, kurios sudaro retoriką kaip meno formą. Jie parašyti senovės lotyniškuose tekstuose, tokiuose kaip Ad Herennium, kurį parašė nežinomas autorius, De Inventione, romėnų oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas, ir Institutio Oratoria, kurį sukūrė Kvintilianas. Šie kanonai dažnai naudojami kaip kalbų kūrimo vadovas, kaip retorinio ugdymo šablonas ir kaip įvairių diskurso formų aptarimo ir kritikavimo pavyzdys. Išradimas ir išdėstymas yra du kanonai, susiję su kalbos kompozicija, o stilius, atmintis ir pristatymas tiesiogiai veikia deklamavimą.
Nors senovės graikai žinojo penkių retorikos kanonų principus ir praktiką, kai kuriuos kanonus Markas Tulijus Ciceronas knygoje „De Invetione“ užrašė maždaug 50 m. Vėliau Markas Fabiusas Kvintilianas, žinomas kaip Kvintilianas, parašė Insitutio Oratoria, kuri pirmą kartą įrašytoje istorijoje sujungė penkis retorikos kanonus. Šis Kvintiliano traktatas įkvėps Renesanso oratorius ir pedagogus bei pakeis retorikos praktikavimo ir mokymo būdą.
Penki retorikos kanonai prasideda išradimo procesu, iš lotyniško inventio, reiškiančio surasti. Išradimas yra procesas, kurį išgyvena oratorius, bandydamas plėtoti ar patobulinti argumentą. Tai reiškia sistemingą argumentų paiešką ir atradimą naudojant daugybę metodų.
Po atradimo proceso turi būti išdėstyti argumentai. Tai antrasis retorikos kanonas. Išdėstymas, lotyniškai kalbant, yra išradimo stadijoje atrastų minčių ir argumentų išdėstymo procesas. Klasikinės oracijos išdėstymas paprastai prasidėdavo įvadu, o paskui pereidavo prie pasninko, padalijimo, įrodymo, paneigimo ir galiausiai išvados teiginių. Pasak Cicerono, išdėstymas prasideda apeliavimu į etiką, autoritetą, seka logiški argumentai kitose keturiose dalyse ir baigiasi apeliavimu į auditorijos emocijas.
Remiantis pirmaisiais dviem kanonais, stilius yra kalbėjimas, kuris lemia ne tai, kas bus pasakyta, o tai, kaip tai pasakys kalbėtojas. Klasikinėje eroje stilius nebuvo laikomas tik dekoratyviniu. Senovės graikams ir romėnams bei Renesanso epochos mokslininkams stilius įgalino idėjas, suteikė joms žodinę išraišką ir užtikrino, kad oratoriaus ketinimai būtų gerai priimti.
Ketvirtasis retorikos kanonas yra atmintis arba atmintis, kuri reiškia daugiau nei paprastas mnemonines priemones ir prietaisus. „Ad Herennium“ autorius tvirtina, kad atmintis yra susijusi su pirmuoju kanonu – išradimu. Tai reiškia, kad kalbėtojas turi saugoti informaciją ir argumentus, atrastus išradimo proceso metu, kad galėtų vėliau panaudoti. Atmintis yra susijusi su improvizaciniais viešojo kalbėjimo poreikiais ir psichologiniu oratoriaus poreikiu, leidžiančiu retoriui mąstyti greitai ir aiškiai.
Perteikimas iš lotyniško veiksmo labai panašus į stilių, nes jis susijęs su tuo, kaip pasakomas argumentas, o ne su tuo, kas sakoma. Sėkmingas kalbos pasakymas yra intensyvaus balso lavinimo rezultatas, apimantis kūno kalbą ir gestus. Perteikimas labai stipriai kreipiasi į patosą arba auditorijos emocijas, todėl yra labai svarbus retoriniame procese.