Romantizmas apibūdina meninį ir intelektualinį judėjimą, prasidėjusį antrojoje XVIII amžiaus pusėje ir turėjusį galingą poveikį daugeliui meno, literatūros, muzikos ir mąstymo sričių. Romantizmo ypatybės apima susitelkimą į stiprias emocijas, baimę gamtai ir pertrauką nuo griežtos struktūros. Šios ir kitos savybės tam tikru mastu atsirado dėl noro maištauti prieš mokslinį gamtos pasaulio racionalizavimą, kuris vyko dėl spartaus mokslo pažangos augimo. Iš esmės buvo akcentuojama gamtos galia, vaizduotės svarba ir mitinės bei religinės simbolikos naudojimas.
Kai kurios romantizmo ypatybės yra pagrįstos teminiais, o ne stilistiniais sumetimais. Pavyzdžiui, daugelis romantinės literatūros sutelkė dėmesį į izoliuotas ir herojiškas menininkų figūras, atsidūrusias nemaloniose ar sudėtingose situacijose. Romantinė literatūra taip pat naujais būdais nagrinėjo žmogaus psichiką, suteikdama svarbą nesąmoningumui ir vaizduotei, kurios paprastai trūko klasikinėje literatūroje. Kai kuri romantizmo judėjimo literatūra ėmėsi antgamtinių ar okultinių temų, o daugelis ankstyvųjų svarbių siaubo žanro kūrinių atsirado iš šio judėjimo. Didžiulė gamtos galia ir žmogaus bejėgiškumas prieš gamtą buvo dar viena iškili tema.
Romantizmas turi ir keletą stilistinių ypatybių, kurios kontrastuoja su klasicizme įprasta struktūra, formalumu ir santūrumu. Šie rašytojai vaizduotę ir kūrybiškumą laikė aukščiau formalumo ir struktūros, todėl daugelis nepaisė to meto literatūros konvencijų. Jie buvo mažiau santūrūs nei jų klasikiniai kolegos ir dažniau vartojo žodžius ir frazes, labai sukeliančius emocijas ir mažiau pagrįstus tikslia konkrečia prasme. Klasikiniai rašytojai buvo linkę laikytis labai aiškių taisyklių, nurodančių, ką jie turėtų ir ko neturėtų daryti savo literatūriniame darbe, kuris smarkiai skyrėsi nuo romantizmo.
Kitas romantizmo bruožas yra dėmesys mitologijai ir religijai. Tačiau dėmesys ne visada buvo kupinas nuolankios baimės ir pagarbos – daugelis romantiškų rašytojų pateikė mitų interpretacijas, kurios labai skyrėsi nuo šaltinio. Į religiją buvo elgiamasi su daug mažiau pagarbos ir baimės nei ankstesnėje literatūrinėje praktikoje. Tikėtina, kad rašytojai naudojo religinius vaizdus dėl jų grožio ir veiksmingumo perteikdami emociškai įkrautą prasmę. Tačiau romantizmo neapibrėžia pamaldi ir pagarbi pagarba nagrinėjamoms religinėms temoms, o rašytojai laisvai naudojo religines idėjas savo tikslams.