Viljamas Šekspyras parašė „Titus Andronicus“ 1593 m., Elizabetos eros įkarštyje. Politinis ir finansinis stabilumas po dešimtmečius trukusių neramumų ir karo su Ispanija atnešė daugiau gerovės ir laisvalaikio, o anglai ir moterys ištroško žaižaruojančių pramogų. „Titas Andronikas“, vienas pirmųjų Šekspyro kūrinių, patenkino šį geismą kai kuriomis baisiausiomis ir baisiausiomis scenomis anglų tragedijose. Nepaisant iš pažiūros šokiruojančio ir kruvino turinio, tokio tipo niūrios dramos nebuvo visiškai unikalios. Greičiausiai Šekspyrą paveikė graikų ir romėnų istorikai, rašytojai ir dramaturgai Euripidas, Ovidijus, Seneka ir Livijus bei keli jo amžininkai, tokie kaip Christopheris Marlowe’as ir Thomas Kydas.
Spektaklio veiksmas vyksta Italijoje, penktojo amžiaus Romoje. Andronikas yra išgalvotas Romos generolas, ginantis Romą nuo daugybės barbariškų gotų išpuolių. Politinės intrigos, baisios sūnų mirtys ir žiaurus nekaltos dukters išžaginimas pagrindinį veikėją pamažu paverčia nuo jautrumo į psichozinį įniršį. Pasakojime vaizduojamas personažo nuosmukis kraujingomis detalėmis, nutapyta kruvina keršto proceso istorija. Kaip ir senosiose graikų tragedijose, pjesės pabaigoje miršta Titas Andronikas.
Šekspyras parašė „Titus Andronicus“ praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai Senekos raštai buvo išversti į anglų kalbą. Seneka buvo graikų filosofas ir jauno Romos imperatoriaus Nerono mokytojas, jis parašė įvairių esė, satyrų ir šiurpių tragedijų, kurios tapo plačiai populiarios Elžbietos laikų Anglijoje. Aliuzijos apie Seneką aidi keršto gobelenuose, vėliau tapusios daugelio Šekspyro pjesių bendru siūlu. Ovidijaus darbai tiesiogiai minimi „Tite Andronicus“, kai Lavinia remiasi jo kūriniu „Metamorfozės“, kad papasakotų savo tėvui apie gotų karalienės sūnų išprievartavimą ir žalojimą. Kai Titas nusprendžia nužudyti savo dukterį po jos išžaginimo, Šekspyras užsimena apie Livy istoriją apie Virdžiniją iš jo „Ab Urbe Condita“.
Profesoriai ir mokslininkai šimtmečius tyrinėjo Šekspyrą. Jis turėjo puikų talentą perpasakoti istoriją ir piešti dialogą įvairiapusėmis aliuzijomis ir prasmėmis į kitus žodžius ir kūrinius. Šekspyras niekada neatskleidė savo konkrečių „Tito Androniko“ šaltinių, tačiau jo darbo studentai atrado užuominų apie Plutarcho, Horacijus, Vergilijų, Bibliją ir kitus. Spektaklį taip pat įtakoja sėkmingi bendraamžių metodai, nes Shakespeare’as, regis, atkartoja keršto temą Thomo Kydo „Ispanijos tragedijoje“ ir Marlowe piktadarius „Maltos žyde“.