Penkios sielvarto stadijos buvo terminai, kuriuos pirmą kartą įvardijo Elizabeth Kubler-Ross savo knygoje „Apie mirtį ir mirtį“. Nors knyga padėjo paaiškinti daugelį jausmų, kuriuos žmonės patyrė dėl netekties, pasaulietis dažnai klaidingai interpretuoja ją kaip sutvarkytų emocijų rinkinį. Kai kurie mano, kad pasibaigus etapams sielvartas tiesiog išsisklaidys.
Psichologiniai įrodymai rodo, kad šios prielaidos yra aiškiai klaidingos. Sielvartas gali būti kažkas, su kuo žmogus visada gyvena. Netgi paskutinė stadija, priėmimas, reiškia, kad dalis priėmimo yra ne žmogaus mirtis, o tai, kad sielvartas tam tikra forma gyvens amžinai.
Taigi, nors daugelis šių sielvarto stadijų labai aiškiai išgyvena, gali būti išgyvenamos ne visos stadijos ir jos nebūtinai būna tam tikra tvarka. Vienu metu galima patirti keletą etapų; ir kai žmogus peržengia visus etapus, vis tiek jaučiamas praradimas.
Galbūt Kubler-Ross kai kuriais atžvilgiais padarė meškos paslaugą, tačiau kai etapai imami laisvai, jie gali padėti suprasti emocinę reakciją į netektį arba numatyti mylimo žmogaus netektį. Be to, sielvartas susijęs ne tik su mirtimi ir mirtimi, bet ir su traumuojančiais įvykiais: išprievartavimu, vaiko liga, prievarta vaikyste, skyrybomis ar net persikėlimu į kitą šalį ar darbo netekimu.
Penkios sielvarto stadijos, kaip apibūdino Kubler-Ross, yra neigimas, pyktis, derybos, depresija ir priėmimas. Tradiciškiausiame modelyje neigimas dažniausiai yra pirmoji sielvarto patirianti emocija. Neigimas taip pat gali būti vadinamas netikėjimu. Net jei mirtis buvo numatyta, sunku patikėti, kad tai įvyko. Žmonės „žino“, kad mirtis įvyko, tačiau dalis jų proto priešinasi, kad šis žinojimas paskęstų.
Neigimas tam tikra prasme yra vėlesnio sielvarto išvengimas. Jei žmogus gali tik apsimesti, jis vis tiek gali veikti. Kai neigimas pasiduoda, žmogų gali užplūsti stiprios depresijos ir liūdesio emocijos, jam gali būti labai sunku dalyvauti normaliame gyvenime.
Žmonės gali sekti neigimą su pykčiu arba derėdamiesi. Derybos – tai bandymas susitaikyti su dvasiniu supratimu, kas įvyko. Jei žmogus turi konkrečių dvasinių įsitikinimų, jis gali suabejoti, kaip Dievas galėjo leisti jiems prarasti. Tiems, kurie laukia mirties, derybos gali būti pirmasis etapas, siekiant išvengti gresiančio praradimo.
Pyktis gali apimti pyktį su savimi, mirusiu žmogumi, žmonėmis, kurie turėjo tam užkirsti kelią, pasauliui apskritai. Pyktis gali būti nukreiptas į žmogaus dvasinius įsitikinimus, kai derybos akivaizdžiai nedavė rezultatų. Kai kurie žmonės ilgą laiką negali įveikti pykčio, ypač tie, kurie patyrė ilgalaikę traumą.
Daugelio terapeutų teigimu, pyktis taip pat yra gynyba, padedanti iš tikrųjų pajusti savo jausmus. Dažnai pikti žmonės pereina į verksmą, nes pykčio apačioje paprastai yra gili ir reikšminga depresija. Tai išorinė vidinio skausmo išraiška.
Sunku numatyti, kiek ilgai truks depresija. Kai kuriems žmonėms depresija gali reikšti pagrindinę būklę, pvz., didelį depresinį sutrikimą. Depresija gali būti išreikšta kaip nesidomėjimas pasauliu. Žmonės gali pastebėti, kad nebegali „veikti“ darbo. Jie gali norėti nušliaužti į lovą ir ten likti. Depresija dėl sielvarto taip pat gali pasireikšti bangomis. Galima grįžti prie neigimo ar pykčio, kol vėl bus priblokšta.
Kubler-Ross teigimu, priėmimas reiškia kelis skirtingus dalykus. Žmogus, mirštantis, tam tikru momentu gali pastebėti, kad yra „pasiruošęs“. Tie, kurie stebi, kaip miršta mylimasis, gali susitaikyti su tuo, kad žmogus turi judėti toliau. Priėmimas taip pat gali būti taškas, kai gyvenimas su sielvartu tampa pakenčiamas. Žmonės gali vėl atnaujinti savo gyvenimą gerai žinodami, kad jų sielvartas dabar yra jų dalis, bet neprivalo jų sunaudoti.