Slauga – tai karjera, kuri gali suteikti puikių asmeninio tobulėjimo galimybių, be to, kad padidėtų su darbu susijusių žinių ir įgūdžių. Savaiminio augimo ir išminties keliai gali būti formalūs arba neformalūs, o kartais tai gali sukelti pokyčius praktikos srityse arba filosofinius poslinkius, kaip praktikuojama disciplina, nesvarbu, kokia specialybė. Formalios asmeninio tobulėjimo priemonės slaugos srityje apima esamų ar naujų praktikos sričių sertifikavimą, besikeičiančias specialybes ar specializacijos sritis ir tęstinį mokymąsi. Neoficialios asmeninio tobulėjimo galimybės slaugos srityje gali apimti mentorystę ir savanorystę, be kitų galimybių.
Sertifikavimas paprastai yra vienas iš pirmųjų žingsnių, kurių slaugytoja imasi, kaip oficialų asmeninio tobulėjimo tipą. Šis procesas paprastai reikalauja minimalaus praktikos laiko pagal specialybę, išlaikyti atestacinį egzaminą ir dažnai atitikti tęstinio mokymosi reikalavimus šioje srityje, kad išlaikytų naujus įgaliojimus. Be naujų inicialų, žyminčių pažymėjimą, kurį reikia pridėti prie jo parašo, slaugytojo įgaliojimas yra viešas kompetencijos ženklas. Specialybių keitimas taip pat gali būti asmeninio tobulėjimo būdas slaugoje. Daugybė skirtingų sričių, specialybių ir slaugos praktikos tipų padeda užtikrinti, kad perdegimas ar nuovargis vienoje srityje nebūtinai reiškia pasitraukimą iš pačios profesijos.
Švietimas yra pagrindinis kelias į asmeninį tobulėjimą slaugos srityje. Tęstinis mokymas gali būti savanoriškas arba to reikalauja slaugytojos valstybė arba šalis, kurioje ji praktikuoja. Nepriklausomai nuo motyvo, tęstinis mokymasis padeda laiku skleisti klinikinę informaciją, nepaisant to, kada slaugytoja oficialiai baigė slaugos mokyklą. Daugelis slaugytojų formaliai siekia aukštesnio laipsnio kaip savo asmeninio tobulėjimo dalis ir įgyja bakalauro arba magistro laipsnį šioje srityje. Šie aukštesni laipsniai gali leisti slaugytojui išeiti iš klinikinės slaugos specialybės ir pradėti vadovauti arba mokyti būsimus slaugos studentus.
Kitas asmeninio tobulėjimo būdas slaugos srityje yra naujai baigusiam arba naujai specializuotame skyriuje dirbančios slaugytojos konsultavimas. Priklausomai nuo objekto ir konkretaus padalinio, šie santykiai gali būti formalizuoti arba ne. Bet kuriuo atveju mentorystė yra vertinga patirtis abiem pusėms ir leidžia mentoriui apmąstyti bei apibendrinti savo darbo žinias mažiau patyrusiam globojamam asmeniui. Savo ruožtu globojamam asmeniui suteikiama laiko išmokti naujų įgūdžių ir praktikuotis atidžiai prižiūrint.
Savanoriška veikla yra dar vienas būdas pasiekti asmeninio tobulėjimo slaugos srityje. Šios galimybės gali būti egzotiškos, pavyzdžiui, kelionės į užsienį į trečiojo pasaulio šalis arba tokios žinomos kaip praktika vietinėje benamių prieglaudoje. Savanoriško darbo laikas gali skirtis nuo įprastų, nuolatinių keturių valandų per savaitę iki šešių mėnesių šabo. Nepriklausomai nuo savanoriško darbo pobūdžio ar trukmės, slaugytoja susidurs su iššūkiais, viršijančiais savo įprastus klinikinės praktikos įgūdžius ir problemų sprendimą, o pagalbą tiems, kuriems jos reikia.