Dermatomiozitas yra gana reta liga, pažeidžianti ir odą, ir raumenis. Tai gali paveikti bet kokio amžiaus žmones, tačiau dažniausiai jos aukos yra vaikai ir vidutinio amžiaus suaugusieji. Be to, šia liga dažniausiai serga daugiau moterų nei vyrų. Dermatomiozito simptomai paprastai pablogėja laikui bėgant, o dažniausiai pasireiškia odos bėrimas, raumenų skausmas ir silpnumas bei kalcio nuosėdos po oda.
Pirmieji dermatomiozito simptomai beveik visada yra odos bėrimas. Šis violetinės spalvos bėrimas paprastai yra gana niežtintis ir gali būti pleiskanojantis arba pleiskanojantis. Dažniausiai išsivysto ant veido, rankų, rankų, klubų ir šlaunų. Kai kuriais atvejais jis taip pat gali išsivystyti ant nugaros, galvos odos ir viršutinės krūtinės dalies. Sunkiais dermatomiozito atvejais, be bėrimo, gali susidaryti pūslių.
Po bėrimo kitas simptomas yra progresuojantis raumenų silpnumas, kuris gali atsirasti praėjus mėnesiams ar net metams po pirminio bėrimo. Dažnai šį silpnumą lydi raumenų skausmas arba raumenų jautrumas tam tikrose srityse. Jei bėrimas išlieka šešis mėnesius ar ilgiau be raumenų silpnumo, tada jis kliniškai vadinamas amiopatiniu dermatomiozitu.
Iš pradžių pažeidžiami arčiausiai kamieno esantys raumenys, būtent pečių ir klubų raumenys. Išlipti iš kėdės ar pakelti rankas virš galvos kartais gali būti labai sunku. Kai liga progresuoja, gali būti pažeistos kitos kūno sritys, kurios gali sukelti rimtesnių komplikacijų. Plaučių problemos, nuovargis, karščiavimas, žarnyno perforacijos ir virškinimo trakto opos yra kiti dermatomiozito simptomai. Rijimo sunkumas dėl šios ligos taip pat gali sukelti svorio mažėjimą.
Praėjus maždaug vieneriems ar trejiems metams nuo dermatomiozito pradžios, po oda gali pradėti formuotis kalcio nuosėdos. Tai vadinama kalcinoze ir dažniausiai pasireiškia vaikams nei suaugusiems. Šie kieti iškilimai susidaro po oda ir gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje. Tačiau dažniausiai jie atsiranda ant rankų ir rankų.
Išgydyti šią ligą nėra. Vietoj to, gydymas daugiausia orientuotas į dermatomiozito simptomų nuraminimą. Kaip ir daugelio kitų ligų atveju, ankstyva intervencija yra raktas į sėkmę ir gali sumažinti komplikacijų skaičių.
Paprastai pirmieji gydymo būdai apima kortikosteroidų vartojimą. Jei tai nepavyksta, gydytojai gali pradėti gydymą imunosupresantais. Šie vaistai riboja antikūnų gamybą organizme, todėl gali sumažėti uždegimas, susijęs su dermatomiozito simptomais. Fizinė terapija yra dar vienas įprastas dermatomiozito gydymas, kuris, kaip žinoma, pagerina kai kurių pacientų lankstumą ir stiprumą.