Epitetas kilęs iš graikų kalbos žodžio epitheton, reiškiančio priskiriamą arba pridėtą, ir reiškia žodį ar frazę, kuri lydi vardą arba kartais užima jo vietą. Dažnai jis turi istorinę nuorodą ir buvo naudojamas taip dažnai, kad yra asmens ar subjekto, apie kurį jis nurodo, sinonimas. Vienas iš pavyzdžių yra Aleksandras Makedonijos karaliaus Aleksandro III titulas. Epitetai taip pat naudojami religijoje ir literatūroje bei pagerbti karinius pasiekimus. Kalbotyroje jie dažnai naudojami istorinėms asmenybėms, ypač monarchams ir kitiems valdovams, atskirti.
Senovės politeistinėse religijose, pavyzdžiui, Graikijos ir Romos, dievai turėjo skirtingus požymius ir specifinius vaidmenis, kuriuos jie atliko žmonijos gyvenime. Pavyzdžiui, Apolonas yra saulės dievas, bet taip pat valdo mūzas ir turi skirtingą kiekvieno vaidmens pavadinimą. Garbinamas kaip saulės dievas, jis yra Foibas Apolonas. Veikdamas kaip meno mecenatas, jis yra Apollo Musegetes. Krikščionybėje Marija, Jėzaus motina, kartais vadinama dangaus karaliene arba mūsų džiaugsmo priežastimi.
Literatūroje epitetas buvo epinės poemos ar sagos sutartinis daugelyje kultūrų ir buvo naudojamas gamtai ir žmonėms apibūdinti. Epas poetas Homeras mėgo „rožinių pirštų aušrą“. „Odisėjoje“ jo herojus buvo „daug kentėjęs Odisėjas“. „Iliadoje“ jo graikų karys-herojus buvo „kaip dieviškas Achilas“ arba „Peleuso sūnus“. Indijos epe „Ramayana“ sanskrito poeto Valmikio herojus yra „grakingos sielos Rama“ ir kartais „geriausias tarp žmonių Rama“.
Tam tikromis aplinkybėmis, siekiant aiškumo arba siekiant išvengti painiavos, reikia naudoti kitą pavadinimą. Kalbotyroje jie žinomi lotynišku posakiu epitheton necessarium, nes jie yra būtini norint atskirti to paties vardo žmones, turinčius tą patį titulą. Paprastai jie naudojami vietoj skaičių, kai kalbama apie monarchus. Pavyzdys yra vardas Ričardas Liūtaširdis, nurodantis Anglijos karalių Ričardą I, arba Jekaterina Didžioji – Rusijos Jekateriną II. Skirtingai nei Europoje, Kinijos valdovai nebuvo vardinami ir skaičiuojami, o jiems buvo suteikiami epitetai, nurodantys sostą, kad jų vardai niekada nebūtų vartojami, o tai buvo kultūriniu požiūriu neleistina.
Garbės epitetai dažnai skiriami asmenims už nuopelnus savo šaliai arba pasiekimus, kurie atneša garbę šaliai. Jie nesuteikia savininkui jokių galių, bet yra pagarbos ženklas. Vakarų kultūroje šios garbės kilo iš karinių užkariavimų. Nugalėjusiems Romos generolams buvo suteikti vardai, atspindintys nugalėjusias tautas. Pavyzdžiui, prie generolo vardo pridėtas Africanus arba Germanicus nurodė pergales prieš Afrikos ar germanų tautas.