Ergoterapijos veiklos tikslas – sumažinti fizines ir pažinimo negalias, pabrėžiant veiklos rezultatus, kad vaikai ir suaugusieji galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Neįgalumas, dėl kurio sprendžiama, gali būti įgimta arba atsirasti dėl sužalojimų, susijusių su nelaimingu atsitikimu. Profesinė veikla dažnai vykdoma su vyresnio amžiaus žmonėmis, kai dėl senėjimo yra bendras fizinis ir protinis nuosmukis. Darbas su amatais, kasdienių įgūdžių mokymas ir profesinis mokymas yra visa veikla, kurią galima atlikti ergoterapijoje.
Nors ergoterapijos veiklos pobūdis ir apimtis bėgant metams išsiplėtė, menai ir amatai buvo priemonė, kuria terapeutai iš pradžių siekė palengvinti adaptaciją ir netgi išgydyti fizines ir psichologines negalias. Manoma, kad šis gydomasis poveikis apibendrina visuomenę. Bet kuriuo atveju daugeliui pacientų menai ir amatai išlieka neatsiejama ergoterapijos dalimi.
Ergoterapeutai dažnai sprendžia fizines problemas, susijusias su viršutinėmis galūnėmis, įgyvendindami ir nukreipdami paciento veiklą, kad pagerintų smulkiąją ir (arba) stambiąją motoriką. Pavyzdžiui, pagaminus peleninę iš mažų keraminių plytelių, mankštintumėte pirštus ir patobulintumėte pirštų judesius. Tapyba ant didelės drobės gali padėti pacientui pagerinti pečių ir alkūnių tiesimą bei lenkimą, taip pat judesių diapazoną. Vaikų, turinčių motorikos sutrikimų, ergoterapija apima struktūrinį žaidimą, siekiant pagerinti raumenų tonusą ir pusiausvyrą. Kūrybingi, smagūs rašysenos pratimai gali padėti lavinti rankų ir (arba) pirštų negalią turinčių vaikų smulkiąją motoriką.
Psichikos sveikatos paraprofesionalai vadovauja psichiatriniams pacientams, užsiimdami ergoterapijos veikla, kuri sprendžia esmines kasdienes veiklas ir užimtumo problemas. Tokiems pacientams po nesėkmės kartais reikia persiorientuoti į tokias veiklas kaip maudymasis, priežiūra, sveiko maisto gaminimas sau ir socialinis bendravimas. Jie taip pat gali imtis profesinės veiklos, kuri atnaujins arba suteiks jiems naujų profesinių įgūdžių ir pasitikėjimo vėl integruotis į darbo pasaulį. Pacientui gali prireikti paraprofesionalo, kuris mokytų naudotis viešuoju transportu, kad jis galėtų atvykti į darbą. Visų tokių užduočių atlikimas didina pacientų savigarbą, ypač kai jie tampa funkcionuojančiais, produktyviais visuomenės nariais.
Pacientams, patyrusiems laikiną, tačiau negalią sukeliantį sužalojimą arba esant visam laikui fizinei negaliai, taip pat gali būti naudinga ergoterapija, skirta pagrindiniams kasdienio gyvenimo įgūdžiams. Gali būti nurodyta reabilitacinė veikla, susijusi su vaikščiojimu, atsikėlimu ir nusileidimu nuo kėdžių, tualetu, valgio ruošimu ir tvarkymu. Apskritai, visa ši veikla padeda pacientui imtis prisitaikymo priemonių, jei per trumpą laiką visiškai neatsigauna arba tai neįmanoma. Ergoterapija, padedanti nuolatinę fizinę negalią turintiems asmenims, dažnai sukasi apie mokymąsi naudoti specializuotą įrangą kasdienėms užduotims atlikti.
Žmonės, priklausantys vyresnio amžiaus žmonėms, dažnai susiduria su regėjimo, atminties ir judrumo pablogėjimu. Vyresnio amžiaus pacientų ergoterapijos veikla dažnai orientuota į tai, kad jie išliktų kiek įmanoma nepriklausomi. Korekcinis vairuotojo mokymas kai kuriems senyviems pacientams gali padėti vairuoti ilgiau, nei buvo numatyta iš pradžių. Jei regėjimas per daug susilpnėja vairuoti, ergoterapeutas gali išmokyti pagyvenusį asmenį naudotis savo miesto viešuoju transportu.