Yra daug geltos tipų, tačiau trys pagrindiniai tipai yra priešhepatinė, kepenų ir pohepatinė. Šie tipai nenurodo stadijų ir nereiškia, kad sekantis tipas yra pavojingesnis už ankstesnįjį, o tik parodo, kada atsirado gelta: prieš, po arba kepenyse netirpusį bilirubiną paverčiant tirpiu. Be šių geltos tipų, dar vienas dažnas tipas yra fiziologinė arba naujagimių gelta, kurią dažnai patiria naujagimiai, nes jų sistema vis dar nesubrendusi ir negali pašalinti bilirubino taip, kaip turėtų. Pažymėtina, kad šios trys geltos rūšys traktuotinos ne kaip ligos, o kaip simptomai, rodantys kitą ligą, o konkrečios geltos rūšies išsiaiškinimas gali padėti tiksliau diagnozuoti paciento būklę.
Apskritai gelta yra būklė arba aprašymas, kaip paciento oda ir akys tampa gelsvos dėl per didelio bilirubino kiekio organizme. Bilirubinas iš tikrųjų yra vienas iš daugelio šalutinių organizmo veiklos produktų, o normaliomis sąlygomis kepenys reguliariai pašalina bilirubiną iš kraujo, naudodamos tulžį, kitą kepenyse gaminamą kūno skystį. Jei laboratoriniais tyrimais nustatoma, kad paciento kraujyje yra daugiau nei 1 mg/dL (daugiau nei 17 µmol/l), sakoma, kad pacientas serga gelta.
Ikihepatinė arba hemolizinė gelta dažnai apima raudonuosius kraujo kūnelius ir jų padidėjusį skilimo ar hemolizės greitį. Kai miršta per daug raudonųjų kraujo kūnelių arba kai senieji raudonieji kraujo kūneliai pakeičiami naujais nesubalansuotai, bilirubino gaminasi per daug, o kepenys negali veikti taip efektyviai. Dėl to bilirubinas lieka kraujyje ir sukelia geltą. Priešhepatinę geltą dažnai sukelia genetiniai sutrikimai, tokie kaip pjautuvinė anemija, parazitinės ligos, tokios kaip maliarija, arba tam tikrų vaistų vartojimas.
Gelta, priskiriama kepenims, dažnai pasireiškia tuo metu, kai kepenys apdoroja bilirubiną. Tokiu atveju pažeidžiamos kepenų ląstelės arba kepenys patiria uždegimą, kuris turi įtakos jų funkcionavimui. Tada kepenys negali apdoroti bilirubino, kurio daugėja ir atsiranda gelta. Tarp geltos tipų kepenis greičiausiai sukelia hepatitas, taip pat per didelis alkoholio vartojimas ir tam tikri vaistai. Kai kuriais atvejais kepenų gelta taip pat gali būti cirozės pasekmė, kai kepenys turi vidinių randų, kurie gali slopinti jų funkciją.
Sergant gelta po kepenų, bilirubinas iš tikrųjų tinkamai apdorojamas kepenyse ir tampa tirpus, tačiau dėl užsikimšimo negali keliauti per žarnyną. Dėl to bilirubinas lieka kepenyse ir negali būti pašalintas. Užsikimšimai dažnai priskiriami tulžies akmenims, kartais cistoms ar navikams, esantiems kepenyse, taip pat nėštumui. Šios geltos rūšys gali būti konkrečiai nustatytos atliekant kraujo tyrimus ir paimant paciento šlapimo bei išmatų mėginius. Pavyzdžiui, pacientams, kuriems yra prieškepeninė gelta, bus nenormalūs kraujo rezultatai ir tamsios išmatos, pacientams, sergantiems kepenų gelta, bus nustatytas didelis kepenų fermentų kiekis, o gelta po kepenų yra pažymėta tamsiu šlapimu.