Hemiplegija yra sveikatos būklė, kai paralyžiuojama viena kūno pusė. Paprastai tai atsitinka, kai įvyksta smegenų ar nugaros smegenų pažeidimas. Hemiplegijos gydymas yra skirtas atstatyti kuo daugiau kūno funkcijų, taip pat užkirsti kelią komplikacijoms, kurios natūraliai kyla dėl negalėjimo judėti ar kontroliuoti kūno funkcijų. Kai kurios iš šių gydymo galimybių apima receptinius vaistus, taip pat fizinę ir profesinę terapiją. Taip pat yra medicinos prietaisų, kurie gali padėti judėti, o ekstremaliais atvejais prireikia chirurginės intervencijos.
Vaistai dažnai skiriami kaip paralyžiaus gydymo metodas. Vaistų tipas priklauso nuo būklės masto. Dažnai skiriami vaistai nuo skausmo, ypač jei migrena yra dėl dalinio veido paralyžiaus. Kraujo skiedikliai yra vieni iš dažniausiai skiriamų hemiplegijos vaistų. Šio tipo vaistai padeda išvengti kraujo krešulių, kurie gali susidaryti, kai yra ribotas kūno judėjimas.
Fizinė terapija yra dar viena gydymo galimybė, plačiai naudojama hemiplegija sergantiems pacientams. Fizinė terapija apima paveiktų raumenų mankštą, siekiant pagerinti raumenų sveikatą, taip pat užkirsti kelią atrofijai arba raumenų nykimui dėl nepakankamo naudojimo. Tais atvejais, kai pacientas negali padėti atlikti šiuos pratimus, kineziterapeutas atliks pratimus rankiniu būdu judindamas ir ištempdamas paveiktus raumenis.
Dar viena gydymo galimybė tiems, kurie serga paralyžiumi, yra darbo terapija. Šio tipo terapija skirta padėti pacientui atlikti įprastą kasdienę veiklą. Ergoterapeutas yra pasirengęs mokyti pacientus kūrybiškai padėti pasirūpinti savimi, kai pažeidžiami motoriniai įgūdžiai. Ergoterapija gali būti pagrindinis veiksnys, padedantis pacientui išsiugdyti pasitikėjimą ir tam tikrą savarankiškumo lygį.
Petnešų ar įtvarų naudojimas gali padėti kai kuriems hemiplegija sergantiems pacientams gyventi judresnį gyvenimą. Kartu su kitomis gydymo galimybėmis šie prietaisai gali padėti kai kuriems pacientams vaikščioti savarankiškai. Kartu su šio tipo gydymu dažniausiai naudojami vaistai, mažinantys raumenų spazmus.
Tokiems pacientams dažnai prireikia chirurginės intervencijos. Priklausomai nuo sužalojimo tipo, norint stabilizuoti stuburą, gali reikėti įdėti strypus į nugarą. Taip pat kai kuriais atvejais būtina įvesti vamzdelius, kurie padėtų atlikti tokias kūno funkcijas kaip maitinimas ar kvėpavimas. Nors šie gydymo būdai nepadeda išgydyti paralyžiaus, jie gali pailginti paciento gyvenimą, kol tiriamos kitos galimybės.
Sunkiausiais atvejais, susijusiais su paralyžiumi, joks medicininis gydymas nepadeda pacientui gyventi įprastesnio ar produktyvesnio gyvenimo. Tokiais atvejais gydymas susijęs su kuo humaniškesniu gyvenimo pratęsimu. Ypatingą dėmesį reikia skirti tam, kad būtų išvengta spaudimo opų, kurios linkusios išsivystyti dėl judėjimo stokos. Negydomos šios žaizdos gali sukelti gyvybei pavojingas infekcijas.