Hepatito B infekcija yra pagrindinė lėtinio kepenų pažeidimo priežastis, galinti sukelti gyvybei pavojingą cirozę, vėžį ar visišką kepenų nepakankamumą. Už infekciją atsakingas virusas yra žinomas sunkiai gydomas ir šiuo metu laikomas nepagydomu, tačiau naujausios medicinos naujovės ir klinikinis hepatito B gydymas gerokai pagerino šia liga sergančių pacientų perspektyvas. Gydymas hepatitu B gali apimti antivirusinius vaistus, kurie sustabdo virusų ląstelių dauginimąsi, ir interferono vaistus, kurie stiprina imuninės sistemos apsaugą. Pacientams, patyrusiems didelių komplikacijų dėl ilgalaikės infekcijos, gali prireikti kepenų persodinimo, kad būtų išvengta mirtinų komplikacijų.
Daugeliu atvejų antivirusiniai vaistai yra veiksmingiausi hepatito B gydymo komponentai. Įprasti vaistai yra adefoviras, tenofoviras, lamivudinas ir entekaviras, kurie gali būti vartojami atskirai arba kartu. Tokie antivirusiniai vaistai vadinami nukleozidiniais atvirkštinės transkriptazės inhibitoriais (NATI), atsižvelgiant į tai, kaip jie kovoja su hepatito B virusu. NATI įsijungia į viruso RNR ir blokuoja atvirkštinės transkriptazės fermentų, cheminių medžiagų, reikalingų virusams daugintis ir įsiskverbti į naujus audinius, aktyvumą. NATI paprastai yra labai veiksmingi lėtinant kepenų pažeidimo progresavimą, o kai kuriais atvejais iš tikrųjų jį panaikinant.
Daugeliui pacientų, gydant hepatitu B, kartu su antivirusiniais vaistais skiriamas interferonas. Interferonai padidina baltųjų kraujo kūnelių veiksmingumą, nes jie bando kovoti su virusiniais patogenais ir juos naikinti. Nors antivirusinius vaistus galima vartoti per burną kasdien, interferonai paprastai švirkščiami vieną ar tris kartus per savaitę. Pacientus, kurie gerai reaguoja į vaistus, gali prireikti gydyti tik keletą mėnesių, o kiti gali tęsti gydymo kursus dvejus metus ar ilgiau. Vartojant interferonus ir NATI, gali pasireikšti kai kurie nemalonūs šalutiniai poveikiai, tokie kaip pykinimas, svorio kritimas, nuovargis ir karščiavimas, todėl gydytojui gali tekti koreguoti dozes arba išbandyti skirtingus vaistus gydymo metu, kad apribotų neigiamas reakcijas.
Kepenų transplantacija reikalinga tik kaip hepatito B gydymo dalis, kai jau buvo padarytas didelis, nuolatinis kepenų pažeidimas. Pacientai, kuriems reikia atlikti transplantacijos procedūras, paprastai yra hospitalizuojami mažiausiai savaitę prieš atliekant procedūras ir jiems skiriami imuninę sistemą slopinantys vaistai, siekiant sumažinti organo atmetimo tikimybę. Po transplantacijos žmogui gali tekti likti ligoninėje dar keletą dienų stebėti, o po to visą gyvenimą reguliariai tikrintis sveikatą. Specializuotos dietos, mankštos ir vaistų vartojimo gairės taikomos siekiant suteikti pacientams kuo geresnes galimybes pasveikti po procedūrų ir išvengti hepatito B komplikacijų ateityje.