Humanistinė psichologija buvo sukurta XX amžiaus ketvirtajame ir šeštajame dešimtmečiuose kaip alternatyva tradiciniams psichoanalizės ir elgesio metodams. Su juo atsirado nauja pacientų gydymo technika – humanistinė terapija. Ši terapijos forma orientuojasi į individą ir į tai, kaip jis suvokia pasaulį ir aplinką. Nuo humanistinės psichologijos atsiradimo buvo sukurta daugybė variantų, tačiau kiekvienu metodu terapeutas į individą kreipiasi optimistiškai ir be sprendimo.
Psichoanalitinė psichologija pabrėžia nesąmoningumą ir elgesį, kylantį iš sąlyginės žmogaus egzistencijos prigimties, o humanistinė psichologija kreipia dėmesį į sąmoningą individą. Jame įvertinama asmens savirealizacijos samprata ir atsižvelgiama į individo meistriškumą ir savęs patikrinimą. Humanistinė terapija suteikia gydymą iš dalies per paties paciento kūrybinius procesus. Jos esmė yra laisvos valios ir apsisprendimo sąvoka, įskaitant tokius filosofinius principus kaip fenomenologija ir egzistencializmas.
Viena iš humanistinės terapijos formų yra į asmenį orientuotas konsultavimas arba Rogerian terapija, pavadinta vieno humanistinės psichologijos įkūrėjų Carlo Rogerso vardu. Rogerijos terapija yra labai subjektyvi, reikalaujanti, kad terapeutas suprastų pacientus, jų patirtį ir pasaulį iš jų požiūrio taško. Jame daroma prielaida, kad žmogus natūraliai suvoks savo potencialą, jei jam netrukdys aplinkos veiksniai ir asmeninė patirtis. Tokio asmeninio ir atviro požiūrio tikslas – leisti pacientams nustatyti savo savivertę. Jie skatinami kelti tikslus, pagrįstus asmeninėmis vertybėmis, o ne tais, kuriuos primeta visuomenės, aplinkos ar asmeninės patirties.
Geštalto terapija perkelia dėmesį į individą tik dabartiniu momentu. Terapeutas padeda asmeniui pamatyti savo veiksmus ir mintis, kai jie atsiranda, ir nustatyti emocines reakcijas. Ši praktika verčia pacientus labiau suvokti save dabartyje. Terapeutas taiko kiekvienam pacientui būdingus eksperimentus, skatinančius geresnę savimonę ir norą pasitikėti savo emocine būsena ir atsakymais.
Sandorių analizė yra humanistinės terapijos forma, sutelkta į tris raidos etapus – tėvų, suaugusiųjų ir vaikų stadijas, vadinamas ego būsenomis. Jis veikia remiantis nuostata, kad žmogus skirtingai išgyvena ir interpretuoja gyvenimo įvykius kiekviename etape ir kad įvykiai vienoje stadijoje, pavyzdžiui, vaikystėje, gali turėti ilgalaikių pasekmių kitam. Neformalioje atmosferoje terapeutas bando išspręsti priklausomybę nuo vaiko stadijos. Pacientas atpažįsta ir tobulina savo bendravimą su savimi ir kitais. Šis suvokimas leidžia žmogui, pasitelkiant valią ir pastangas, keisti neigiamas pasikartojančias tendencijas, susiformavusias per visą jo gyvenimą.
Humanistinė terapija skatina terapeutus ir pacientus pažvelgti ne tik į medicininį psichologinės praktikos aspektą. Užuot diagnozavęs ir nurodęs neigiamas tendencijas, humanistas terapeutas sutelkia dėmesį į teigiamas žmogaus gyvenimo ir požiūrio sritis. Egzistencinė terapija, viena iš humanistinės terapijos formų, perkelia šį principą už psichologinės technikos į filosofinę areną. Jame dėmesys sutelkiamas į paciento dabartinę ir būsimą būseną, o praeitis iš esmės neturi reikšmės. Egzistencinis terapeutas padeda pacientui suvokti, kad jis yra vienintelė jėga, absoliučiai kontroliuojanti savo gyvenimą.