Yra daug įvairių interaktyvių išteklių, skirtų mokymuisi ir švietimui, nuo knygų ir filmų iki kompiuterių programų ir žaidimų. Turimų išteklių tipai dažnai priklausys nuo dalyko, kuriuo kažkas domisi, nors yra daug išteklių, kuriuos lengva pritaikyti įvairioms temoms, todėl jie yra plačiai prieinami. Yra tam tikrų išteklių, kuriems nereikia papildomos technologinės įrangos, įskaitant knygas su veikla, kuri padeda sustiprinti pamokas, ir pačias pamokas, kurios apima daugiau nei pasyvų klausymąsi. Taip pat yra daug interaktyvių išteklių, kurie padeda mokiniams mokytis užsiimant įvairia veikla, pavyzdžiui, aktyviai žiūrint filmus ir naudojant kompiuterio programinę įrangą.
Interaktyvūs ištekliai – tai vadovai ir ištekliai, padedantys mokiniams ir mokytojams rasti būdų, kaip mokymosi procesą padaryti interaktyvų ir patrauklesnį. Tam tikros dalykinės srities išteklių tipai gali būti apriboti, atsižvelgiant į tą dalyko sritį, nors bendrosiose srityse, tokiose kaip matematika ir kalba, dažnai yra daug išteklių. Daugelis šių išteklių yra laisvai prieinami mokytojams, mokiniams ir tėvams ir leidžia tęsti mokymąsi už klasės sienų. Kai interaktyvūs ištekliai naudojami efektyviai, jie dažnai gali labai pagerinti mokinio mokymosi kokybę ir pasiektą išlaikymo lygį.
Nors daugeliui interaktyvių išteklių reikia kompiuterių ir kitų technologijų, yra daug išteklių, kuriems tokių reikalavimų nėra. Galima rasti daug užsiėmimų knygų, ypač skirtų jauniesiems besimokantiesiems, kuriose pateikiami ištekliai veiklai ir interaktyvūs mokymosi bei vaiko jau žinomo mokymosi metodai. Daugelis šių išteklių yra skirti mokytis formų, skaičių, raidžių ir įvairių žodžių; bet yra ir kitų išteklių aukštesniam mokymosi lygiui. Knygos su žaidimais, galvosūkiais ir mįslėmis, stalo žaidimai, skatinantys abstrakčią mintį ir paprastus matematikos įgūdžius, ir „flash“ kortelės yra interaktyvūs ištekliai, kuriuos lengva rasti ir dažnai smagu naudoti.
Taip pat yra daug interaktyvių išteklių, kuriems visiškai išnaudoti reikia kompiuterio ar kitos technologijos. Filmai buvo naudojami klasėse dešimtmečius, siekiant padėti mokiniams išmokti medžiagos, kurią lengviausia pateikti garso ir vaizdo įrašais. Aktyvus žiūrėjimas – tai procesas, kurio metu mokiniai žiūri filmą ir atsako į klausimus, susijusius su filmu, taip pat generuoja savo klausimus ir idėjas pagal žiūrėtą medžiagą. Taip pat yra daug programinės įrangos programų ir žaidimų, skirtų kompiuteriams, kurie yra mokomieji interaktyvūs ištekliai. Tai gali būti paprastos matematikos ir skaičių suderinimo programos, interaktyvūs biologiniai vaizdai apie ląsteles ir žmogaus kūną ir žaidimai, kuriuose žmogus turi rašyti žodžius, kad galėtų įveikti herojišką nuotykį.