Asmens teisės į privatumą yra svarbūs beveik kiekvienos šalies teisinės sistemos aspektai. Nors nėra dviejų vienodų privatumo įstatymų ar taisyklių, jie visi tarnauja tam pačiam tikslui: leisti asmenims veikti ir kalbėti nebijant, kad tai, kas daroma ir pasakyta privačiai, bus išnaudojama arba atskleista. Interneto atsiradimas atnešė naujų iššūkių privatumo apsaugai, o taikomi interneto privatumo įstatymai buvo įvairūs ir plataus užmojo. Yra daug įvairių interneto privatumo įstatymų, pradedant darbuotojų el. pašto pranešimų apsauga ir socialinių tinklų duomenų pakartotinio transliavimo apribojimais, baigiant naršyklės stebėjimo veikla ir duomenų pažeidimais internete.
Jungtinės Valstijos yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurioms trūksta visa apimančio privatumo įstatymo. JAV privatumas, įskaitant privatumą internete, yra reglamentuojamas valstijos lygiu. Kai kurie valstijos interneto privatumo įstatymai draudžia įmonėms, kurios saugo elektroninę informaciją apie klientus ar klientus, skleisti šią informaciją be specialaus sutikimo, o kiti įpareigoja tam tikras duomenų apsaugos priemones, kad būtų uždrausta netyčia atskleisti ar skelbti žiniatinklyje. Jie paprastai vadinami „duomenų pažeidimo“ arba „duomenų apsaugos“ įstatymais. Duomenų pažeidimo įstatymai yra vienas iš labiausiai paplitusių interneto privatumo įstatymų ir galioja beveik visose JAV valstijose, taip pat Europos Sąjungoje, Kanadoje, Australijoje ir kitose šalyse.
Kitas dažnas interneto privatumo įstatymo tipas susijęs su komunikacijos stebėjimu. Internetas greitai tampa viena iš svarbiausių komunikacijos priemonių. El. paštas, momentiniai susirašinėjimai ir socialinių tinklų sąveika yra vienos platformų, kuriose interneto vartotojai susisiekia vieni su kitais. Tačiau kartais šiuos ryšius galima stebėti, ypač kai yra darbo vietoje arba viešajame kompiuteryje. Daugelis valstybių ir šalių nustato apribojimus, kaip ir kokiomis aplinkybėmis kompiuterių savininkai gali stebėti interneto ryšį, vykstantį jų tinklais.
Panašiai duomenų naudojimas ir interneto ryšio statistika kartais laikomi privačia informacija. Kai kuriose vietose interneto paslaugų teikėjai turi iš anksto ir skaidriai stebėti savo duomenų stebėjimo veiklą, kad laikytųsi galiojančių įstatymų. Interneto paslaugų teikėjui paprastai yra neteisėta keisti abonento paslaugos kokybę arba visiškai nutraukti paslaugą pagal tai, kaip, paslaugų teikėjo nuomone, abonentas naudojasi ryšiu.
Privatumo internete užtikrinimas dažnai nėra toks sudėtingas, kaip bet kurio interneto privatumo įstatymo specifikos laikymasis. Netgi interneto privatumo įstatymai, apimantys tą patį pagrindą, dažnai skiriasi savo apimtimi arba specifiniais reikalavimais. Kai kurie duomenų pažeidimo įstatymai reikalauja, kad visiems galimai paveiktiems asmenims būtų konkrečiai atskleista, pavyzdžiui, raštu, o kiti reikalauja, kad visi vartotojai, teikiant paslaugas, sutiktų su teikėjo sąlygomis. Kai kurie įstatymai draudžia stebėti darbuotojų bendravimą el. paštu, o kiti nustato tam tikrus stebėjimo apribojimus ir parametrus, kurie yra priimtini ir nepriimti. Įmonės, vykdančios verslą daugiau nei vienoje jurisdikcijoje, turi būti ypač atsargios, kad jų veikla atitiktų kiekvienos vietos, kurioje jos veikia, privatumo standartus.
Įstatymai, draudžiantys elektroninius nusikaltimus, pvz., el. pašto užgrobimą, tapatybės vagystę ir elektroninį sukčiavimą, taip pat įstatymai, skatinantys interneto saugumą, taip pat galioja daugumoje jurisdikcijų, tačiau paprastai jie laikomi kompiuterinių nusikaltimų įstatymais, o ne interneto privatumo įstatymais. Privatumo įstatymai konkrečiai susiję su asmens privatumu ir asmeninės informacijos privatumu ir yra susiję su veikla, už kurią paprastai nebūtų baudžiama, bet už juos taikomus privatumo įstatymus. Baudžiamieji įstatymai paprastai yra griežtesni ir už juos skiriamos griežtesnės bausmės. Nors galima būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn už įsilaužimą į el. paštą, pavyzdžiui, kaip privatumo pažeidimą, baudžiamieji įstatymai paprastai duoda palankesnį ir piniginį rezultatą.