Savikainos pagrindas parodo turto ar kito elemento vertę mokesčių tikslais. Sąnaudų bazės nustatymas priklauso nuo nagrinėjamos prekės ir susijusios informacijos kiekio. Pavyzdžiui, savikainos pagrindas gali būti susijęs su fiziniu turtu, parduotu į metalo laužą, arba investicijomis, kurias parduoda investuotojas, priklausomai nuo atitinkamo elemento. Keletas išlaidų pagrindo nustatymo būdų apima turtą, pakoreguotą pagal nusidėvėjimą, FIFO (pirmas į, pirmas iš) ir vidutines investicijų išlaidas. Apskaitininkai, peržiūrėdami sąnaudų bazę, turi vadovautis galiojančiais įstatymais ir apskaitos standartais.
Turtas įtraukiamas į įmonės apskaitos knygą jo istorine savikaina. Nusidėvėjimas yra apskaitos skaičius, parodantis elemento naudojimą, todėl pelno (nuostolių) ataskaitoje yra atitinkamos sąnaudos. Turto savikainos pagrindas nustatomas remiantis istorine kaina, pridėjus visus patobulinimus, atėmus atitinkamą nusidėvėjimą. Įmonėms, kurios pačios apskaičiuoja šiuos skaičius, tikriausiai reikia, kad buhalteris peržiūrėtų procesą. Tai užtikrina, kad parduodant ar realizuojant šiuos daiktus atviroje rinkoje, įmonei nekiltų jokia papildoma mokestinė prievolė.
Investicijos turi skirtingą metodą ar metodus, skirtus sąnaudų pagrindui nustatyti. Kai kuriais atvejais investuotojas gali įsigyti keletą akcijų ar kitų daiktų už skirtingas kainas. Išlaidų pagrindas mokesčių metu priklauso nuo daiktų, likusių po ranka tam tikru momentu, vertės. Čia bus tinkamas FIFO arba vidutinių išlaidų metodas. Labiausiai tikėtina, kad investuotojai, nustatydami sąnaudų bazę, gali pasirinkti metodą, kuris geriausiai tinka esamai situacijai.
FIFO paprastai taikomas atsargų vertinimui. Tačiau investuotojai gali naudoti šią sąvoką sąnaudų pagrindui nustatyti. Taikydamas šį metodą investuotojas, parduodamas akcijų gabalus, išskaičiuoja pirmiausia įsigytas akcijas. Todėl vėliau įsigytos akcijos sudaro savikainos pagrindą, kai imamas bendras skaičius. Tai dažnai lemia didžiausią sąnaudų pagrindą, jei paskutinį kartą įsigyta akcija kainavo daugiausiai, tačiau gali veikti ir atvirkščiai, jei vėliau įsigijus akcijų kaina buvo mažesnė.
Vidutinių išlaidų metodai sąnaudų pagrindui nustatyti šiek tiek skiriasi nuo FIFO metodo. Čia asmuo ar įmonė susumuoja visus investicinio ar kito daikto pirkimus. Tada, padalijus visas išlaidas iš bendro kiekio, gaunama vieneto kaina. Padauginus visas parduotas prekes iš vieneto sąnaudų ir atėmus jas iš bendros pradinės vertės, gaunamas išlaidų pagrindas. Investicijų atveju gali prireikti koreguoti akcijų padalijimą, dividendus ar kitus paskirstymus tiek taikant vidutinių išlaidų metodą, tiek FIFO metodą.