Isterija arba, tiksliau, „somatizacijos sutrikimas“, paprastai būna dviejų tipų. Vienas iš jų yra konversijos sutrikimas, kai pacientas dažniausiai skundžiasi fizine liga, kuri neturi medicininės priežasties. Kitas tipas yra disociacinis sutrikimas, kai pacientas patiria atminties, sąmonės ir aplinkos suvokimo pertrūkius. Teigiama, kad abu tipai turi bendrą priežastį: nuslopintas arba užslopintas psichologinis ar emocinis išgyvenimas, pasireiškiantis fiziniu būdu.
Teigiama, kad tarp dviejų isterijos tipų konversijos sutrikimas buvo dažnesnis, ypač Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metu, kai daugelis patyrė trauminių išgyvenimų visame pasaulyje. Dažni simptomai yra skausmas ir negalėjimas naudotis kūno dalimi, pavyzdžiui, negalėjimas pakelti rankų. Specifinis simptomas, vadinamas „astazija-abazija“, reiškia paciento negalėjimą atsistoti ar sėdėti, tačiau, kaip bebūtų keista, žmogus gali lengvai pajudinti kojas atsipalaidavęs, pavyzdžiui, gulėdamas. Kai kuriais atvejais atsiranda ir negebėjimas naudotis jutimo organu, pavyzdžiui, aklumas ar kurtumas, ar net vyrauja tam tikras jutimas, pavyzdžiui, nuolat girdimas tam tikras garsas. Kai skausmas nėra įtrauktas, taip pat gali pasireikšti dalinis paralyžius arba silpnumas.
Remiantis „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovu, trečiasis leidimas (DSM-III),“ vienas svarbus konversijos sutrikimo diagnozavimo kriterijus yra tai, kad pacientas „neapsimetinėja“ arba tiesiog sukelia skausmą. Jis iš tikrųjų jaučia skausmą kaip tikrą, nors medicininiai tyrimai negali rasti tinkamos skausmo priežasties. Fiziniai simptomai taip pat sukelia sunkumų paciento socialinei ir emocinei gerovei. Kai kurie sutrikimai, atsirandantys dėl konversijos isterijos, yra kūno dismorfinis sutrikimas, hipochondrija ir skausmo sutrikimas.
Kitoje isterijos rūšyje – disociaciniame sutrikime – pacientas turi „burtų“, kai jis nesielgia kaip jis pats ir dažnai neatsimena įvykių. DSM ketvirtasis leidimas apibrėžia keturis disociacinio sutrikimo sutrikimus, iš kurių vienas yra disociacinė amnezija, kai asmuo neprisimena tam tikrų laikotarpių ir informacijos apie savo tapatybę, pvz., savo adresą ir šeimos giminaičius. Paprastai objektas, žodis ar scena sukelia staigų prisiminimą, nors visiškas prisiminimų atkūrimas gali neįvykti. Kitas gerai žinomas disociacinės isterijos tipas yra disociatyvus tapatumo sutrikimas, kai pacientas turi keletą tapatybių, iš kurių ryžtingiausia gali staiga išryškėti ypač įtemptais momentais. Šių tapatybės perėjimų dažniausiai neprisimena, tačiau pacientas dažniausiai būna dezorientuotas ir sutrikęs.
Kaip sutrikimas, isterija kartais gali būti interpretuojama kaip organizmo gynybos mechanizmas po trauminės patirties, pavyzdžiui, seksualinės prievartos, žmogžudystės liudininkais ar staigaus apleidimo. Simptomai dažniausiai pastebimi jauniems suaugusiems, tačiau vaikams taip pat gali pasireikšti kai kurių isterijos simptomų, nors juos sunkiau diagnozuoti. Psichoterapija ir streso valdymo seansai pasirodė esą veiksmingi mažinant simptomus ir, dar svarbiau, atrandant tikrąją isterijos šaknį.