Yra keletas būdų, kaip klasifikuoti, aptarti ar apibrėžti judėjimo sutrikimą. Apie juos galima kalbėti atsižvelgiant į sąlygas ar ligas, kurios gali sukelti jų atsiradimą. Arba jie gali būti suskirstyti į sukeltų judesių tipus ir toliau klasifikuoti pagal sutrikimų tipus, dėl kurių atsiranda įvairių judėjimo anomalijų. Šis antrasis metodas gali būti labai naudingas, ir galima sakyti, kad yra du pagrindiniai judėjimo sutrikimų tipai, vadinami hipokinetiniais ir hiperkinetiniais. Pirmasis reiškia sutrikusio judėjimo būsenas vienoje ar keliose srityse, o antrasis – neplanuotus judesių perteklius.
Gali būti įvairių hipokinetinių judėjimo sutrikimų priežasčių ir ligų, nuo lengvų ligų, kurios gali būti gydomos, iki ypač sunkių ir mirtinų ligų. Kai kurios iš tų, kurios dažniausiai būna rimčiausios, yra išsėtinė sklerozė ir amiotrofinė šoninė sklerozė arba Lou Gehrig sindromas. Laikui bėgant abi šios sąlygos dar labiau riboja judėjimą ir gali sukelti paralyžių daugelyje skirtingų kūno vietų. Kita tokia liga yra progresuojantis supranuklearinis paralyžius, kuris taip pat sukelia nuolatinį judėjimo praradimą ir galiausiai yra mirtinas.
Kiti hipokinetinio judėjimo sutrikimo tipai nėra tokie sunkūs, nors ir kelia iššūkių. Dispraksija yra būklių grupė, kuri, kaip žinoma, sukelia nerangumą ir lėtą stambiosios bei smulkiosios motorikos vystymąsi. Tai labiausiai jaučiama vaikystėje, tačiau gali išlikti, jei to nepaisoma. Intervencija su ergoterapija gali padėti kompensuoti kai kurias judėjimo problemas, dėl kurių vėliau vystysis gana normalus.
Ribotų judėjimo sąlygų tipai skiriasi nuo hiperkinetinių judesių sutrikimų, kai dažnai gali atsirasti nevalingų judesių. Vėlgi, aptariant šią ligų ar priežasčių rinkinį galima rinktis iš įvairių pavyzdžių. Kai kuriems žmonėms dreba, ypač rankose ar balse, kurie neturi pagrindinės ligos komponento.
Tai gali būti vadinama esminiu drebuliu ir dažniausiai pastebima, kai žmonės bando ką nors daryti, pavyzdžiui, rašyti pieštuku, arba tai gali būti ypač akivaizdu, kai žmonės bando laikyti rankas tam tikroje pozoje. Tai gali staiga sukelti sunkiųjų metalų poveikis, skydliaukės liga arba tam tikrų vaistų, pvz., ličio, vartojimas. Kiti šią būklę turės visą gyvenimą, pirmą kartą pasireikšdami ankstyvoje vaikystėje.
Kai kurios sąlygos, pvz., Tourette sindromas, gali pasireikšti nevalingais judesiais, tokiais kaip tikas, kurių gydant gali sumažėti. Kitos sąlygos, kurios turi per daug judesių, negali kontroliuoti jokios rūšies, pavyzdžiui, Huntingtono liga, dėl kurios judesiai yra trūkčiojantys arba vadinami chorėja. Įdomu tai, kad kai kurios sąlygos yra ir hipo, ir hiperkinetinės. Pavyzdžiui, Parkinsono liga turi drebėjimą ir ribotą judėjimą, todėl tai yra dvigubai sudėtinga.
Judėjimo sutrikimų tipai gali būti lengvi ir pataisomi arba nepaprastai sunkūs. Jų priežastis, išraiška ir gydymas skiriasi. Atsižvelgiant į kai kurių atvejų sunkumą, bet kokia nevalingo ar riboto judėjimo forma nusipelno medicininės pagalbos. Tai, kas iš pradžių gali atrodyti gana nekenksminga, vėliau gali išsivystyti į sunkesnius simptomus.