Kapitalo sąnaudų teorija bando paaiškinti, ar įmonės nuosavybės ir skolos derinys turi įtakos jos akcijų kainai. Galima išskirti dvi kapitalo sąnaudų teorijos rūšis: grynųjų veiklos pajamų teoriją ir grynųjų pajamų teoriją. Grynųjų veiklos pajamų teorijoje skolos ir nuosavybės derinys neturi tiesioginės įtakos įmonės finansinei vertei. Pagal grynųjų pajamų teoriją būdas, kuriuo korporacija struktūrizuoja savo kapitalo kainą, turi didelę įtaką jos rinkos vertei. Įmonės kapitalo sąnaudas sudaro ir skolos, ir nuosavybės vertybiniai popieriai, o nuosavybės vertybiniai popieriai daugeliu atvejų yra tinkamiausias vertybinių popierių tipas.
Investuotojai renkasi pirkti įmonės akcijas ar obligacijas, kai yra gana įsitikinę, kad investicijos grąžos. Pinigai, kuriuos korporacija gauna mainais už akcijų ir obligacijų išleidimą, yra vadinami kapitalu, kuris galiausiai kainuoja įmonei, kai ji turi sumokėti savo investuotojams palūkanas. Šia teorija bandoma paaiškinti, ar didesnės dalies vienos rūšies kapitalo išleidimas turi įtakos įmonės gebėjimui užsitikrinti daugiau investuotojų. Pavyzdžiui, kai kurie finansų ekspertai mano, kad išleidus didesnę obligacijų dalį, palyginti su akcijomis, sumažės ilgalaikė įmonės akcijų vertė.
Įmonės skolos ir nuosavybės derinys neturi įtakos jos akcijų kainai pagal grynųjų veiklos pajamų sąnaudas pagal kapitalo teoriją. Ši teorija teigia, kad korporacijos finansinė vertė bus tokia pati, nepaisant to, iš ko susideda kapitalo struktūra. Pavyzdžiui, įmonės akcijų kaina bus tokia pati, nesvarbu, ar ji išleidžia 60 procentų akcijų iki 40 procentų skolos, ar 90 procentų skolos 10 procentų akcijų. Net jei struktūros derinys laikui bėgant svyruoja, tai neturi įtakos įmonės rinkos vertei.
Kitas kapitalo sąnaudų teorijos tipas – grynųjų pajamų teorija – laikosi priešingo požiūrio nei grynųjų veiklos pajamų teorija. Pagal šią teoriją, kiek skolos ir nuosavo kapitalo įmonė nusprendžia išleisti savo veiklai finansuoti, labai paveiks jos akcijų kainą. Grynųjų pajamų teorija paima įmonės likutinių akcijų rinkos vertę ir prideda ją prie bendros įmonės skolos vertės. Veiklos pajamos arba pajamos prieš palūkanas ir mokesčius padalijami iš esamo kapitalo vertės, kad būtų gauta procentinė kaina.
Nors kai kurios įmonės gali norėti vadovautis tam tikra kapitalo sąnaudų teorija, daugelis stengiasi išlaikyti struktūrą, kuri sumažintų jų išlaidas ir padidintų bet kokias mokesčių lengvatas. Palūkanos už skolos kainą gali būti išskaičiuotos iš įmonės bendrųjų pajamų ir sumažinti mokestinius įsipareigojimus. Didesnės obligacijų sumos išleidimas yra susijęs su didesne ilgalaike rizika, nes skolai teikiama pirmenybė prieš nuosavybę, jei įmonė pateikia bankroto apsaugą.