Kaukolės ir veido chirurgija koreguoja įgytas ar įgimtas veido ir kaukolės deformacijas, išskyrus smegenis ir akis. Deformacija atsiranda, kai kūno dalis nukrypsta nuo normos dydžio ar formos. Veido ar kaukolės deformacija gali būti įgimta, gimimo metu arba įgyta dėl aplinkos veiksnių, traumos ar ligos. Kartais iškraipymas gali būti siejamas su genetine mutacija, tačiau dažnai priežastis lieka nežinoma. Kaukolės ir veido chirurgija yra plastinės chirurgijos skėtyje, kuri atkuria kūno audinius dėl terapinių ar kosmetinių priežasčių.
Kraniofacialinė chirurgija gali būti susijusi su kelių tipų audiniais operacijos metu, įskaitant odą, raumenis, kaulus, dantis ir jungiamąjį audinį. Norint atlikti tokią procedūrą, chirurgai turėtų turėti specialią kvalifikaciją, įskaitant neurochirurgijos, plastinės chirurgijos, ausų, nosies ir gerklės (ENT) chirurgijos bei veido žandikaulių chirurgijos mokymus. Tačiau įprasta praktika, kai keli specialistai sujungia jėgas, kad gydytų visus kaukolės ir veido anomalijos aspektus. Taip pat įprasta, kad operacijos metu dalyvauja gydytojas anesteziologas ir slaugytojų komanda.
Anksčiau tokios procedūros būdavo suskaidomos į daugybę operacijų, pacientas siunčiamas pas kitą specialistą, kad jis atskirai operuotų skirtingus kaukolės ar veido audinius ar sritis. Ši praktika dažnai lėmė prastus rezultatus, įskaitant didelį mirtingumą. Šiandien gydytojai mieliau derina procedūras, kad pacientui būtų atlikta kuo mažiau operacijų, o tai labai pagerino kaukolės ir veido operacijos sėkmę. Tačiau šios procedūros vis dar yra rimtas darbas, ypač vaikams, dažnai užtrunka daug laiko ir sukelia didelį kraujo netekimą.
Dažni kaukolės ir veido deformacijų tipai yra kaukolės sintozė, gomurio ir lūpos plyšys, Millerio sindromas, veido plyšys, veido paralyžius, hemangioma, frontonazinė displazija ir Pierre’o Robino sindromas. Kraniosintozė atsiranda, kai kūdikystėje per anksti susilieja siūlai arba lūžiai tarp kaukolės kaulų. Dėl šios būklės pasireiškia simptomai, kurie gali būti plačiai išsidėsčiusios, išsikišusios akys, suplota nosis, nenormalios kaktos, suklijuoti kojų ir rankų pirštai, išsikišęs arba nugaroje atsidūręs žandikaulis ir nukarę akių vokai. Gydymas kaukolės ir veido chirurgija skirsis priklausomai nuo paciento simptomų.
Dėl nežinomų priežasčių ankstyvoje vystymosi stadijoje kartais atsiranda lūpų ir gomurio įskilimų. Lūpos įskilimas gali pasirodyti kaip nedidelis viršutinės lūpos įtrūkimas arba visiškas lūpos atsiskyrimas, besitęsiantis iki nosies. Gomurio įskilimas yra tada, kai burnos ertmėje yra atsiskyrimas. Gomurio įskilimas yra vienas iš Pierre’o Robino sindromo požymių, kuris taip pat pasireiškia neįprastai mažais apatiniais žandikauliais, atitrauktais liežuviais ir užblokuotais viršutiniais kvėpavimo takais. Pierre’o Robino sindromo priežastis taip pat nežinoma, tačiau manoma, kad ji yra susijusi su vaisiaus žandikaulio vystymosi problema.
Norėdami gydyti deformaciją, kelių tipų kaukolės ir veido chirurgija gali būti derinama arba atliekama atskirai. Distrakcijos osteogenezė (DO), dar vadinama apatinio žandikaulio išsiblaškymu, chirurginiu būdu padidina neįprastai mažą apatinį žandikaulį. Naofaringinė kaniuliacija yra tinkamiausias būdas padėti kūdikiams kvėpuoti užsikimšusiais kvėpavimo takais, nes ji yra mažiau invazinė. Šios procedūros metu kvėpavimo vamzdelis įstumiamas į nosį ir gerklę, kad kvėpavimo takai būtų atviri, kol vaiko žandikauliai toliau vystysis.
Norėdami pataisyti lūpos plyšį, chirurgas padaro pjūvį abiejose plyšio pusėse, o tada sujungia lūpą, pasirūpindamas normalia lūpų išvaizda ir raumenų funkcija. Gomurio plyšiui taisyti reikalingas veido žandikaulių chirurgas, kuris padaro pjūvį burnos stoge ir pertvarko raumenų bei kaulinį audinį, kad būtų sukurtas normalus gomurys. Jei vaiko kaukolė yra neformuota, gydytojai gali rekomenduoti neskausmingą perrišimo juostą ar šalmą, kad vaiko galva galėtų normaliai vystytis. Tai ypač veiksminga pirmuosius šešis mėnesius po gimimo.