Literatūros archetipai yra identifikuojamos temos, dažnai pasitaikančios per visą literatūros istoriją. Paprastai jie skirstomi į tris kategorijas: veikėjus, nustatymus ir įvykius. Įprasti archetipiniai personažai yra herojus ir motina. Dažnai naudojami aplinkos archetipai yra kalnas ir jūra, o įprasti archetipiniai įvykiai apima kelionę, mirtį ir atgimimą.
Veikėjai yra vienas iš populiariausių literatūros archetipų tipų, o žinomiausias gali būti herojus ir piktadarys. Daugumoje istorijų tam tikra forma yra šie du veikėjai. Paslapties žanre abu yra kritiški. Herojus dažnai yra pagrindinis knygos veikėjas – asmuo, kurio istoriją skaitytojas seka ir už kurį jis laikosi šaknų. Piktadaris yra veikėjas, kuris trukdo ar bando nugalėti herojų, dažnai laikomas „blogiuku“.
Ir herojus, ir piktadarys gali būti vyriškos arba moteriškos lyties, o tai gali būti žmogus, gyvūnas, dirbtinio intelekto ar fantazijos būtybės, priklausomai nuo istorijos. Kiekvieno iš jų gali būti daugiau nei vienas, tačiau dažniausiai tai nutinka su piktadariu, pavyzdžiui, monstrų genties atveju. Kiti bendri personažais pagrįsti literatūros archetipai apima žvaigždžių įsimylėjėlius, kurių klasikinis pavyzdys yra Romeo ir Džuljeta; motina, kuri rūpinasi herojumi, net jei ji nėra jo tikroji mama; ir nekaltas arba nekaltas, dažnai atstovaujamas vaikas arba nepatyręs ar protiškai neįgalus suaugęs asmuo.
Sąlygomis pagrįsti literatūriniai archetipai apima kalną arba viršūnę, kuri naudojama pažodžiui ar perkeltine prasme vaizduoti vietą, iš kurios herojus gali aiškiai matyti arba bent jau matyti ilgą kelią į priekį. Jūra taip pat dažnai naudojama norint parodyti atšiaurius laikus, netikrumą ar pavojų. Taip pat sala gali reikšti izoliaciją ir vienatvę arba gali būti galimybė taikai ir savirefleksijai. Be to, upė dažnai rodo esminius veikėjo gyvenimo pokyčius, o kelio išsišakojimas rodo svarbų sprendimą.
Įvykiais pagrįsti literatūros archetipai gali apimti daugybę situacijų. Bene labiausiai žinoma yra kelionė, kartais vadinama ieškojimu. Pavyzdžiui, meilės romane kelionė dažniausiai yra herojaus tikros meilės paieška. Kita vertus, klasikinėje literatūroje kelionė geriausiai matoma nuotykių pasakose, tokiose kaip karaliaus Artūro riterių legendos, ir tokiose knygose kaip „Odisėja“. Kiti įvykių archetipai apima auką, kai herojus dėl didesnio gėrio turi atsisakyti kažko jam brangaus; pilnametystės, kai veikėjo gyvenimas pasisuka dramatiškai, dažniausiai reikalaujant prisiimti naujas pareigas arba atsisakyti savo nekaltumo; o mirtis ir atgimimas, kai herojus nepasiseka, tada vėl prasideda arba miršta ir vėl atgyja.