Įvairių tipų muzikos teorijos kursai yra susiję su muzikos rašymo būdu. Dauguma galimų muzikos teorijos kursų yra dėstomi kolegijos lygmeniu, o keli aukštosios mokyklos kursai, kuriuose nagrinėjamos pagrindinės sąvokos. Muzikos teorijos kursai sutelkia dėmesį į konkrečius muzikos kalbos elementus, įskaitant harmoniją, aukštį, kompozicijos struktūrą, melodiją ir ritmą.
Viena pagrindinių muzikos teorijos kursų rūšių yra kompozicija. Kartais vadinama struktūra, kompozicija yra susijusi su natų išdėstymu, kad būtų sukurtas tam tikras garsas. Dainų tekstai ir dainų kūrimas taip pat patenka į kompoziciją, kuri dažnai sudaroma pagal pagrindinę formulę, apimančią įžangą, refreną ir chorą. Pagal kompozicijos teoriją instrumentinis dainos kūrinys taip pat yra sukurtas siekiant palaikyti ir identifikuoti refreną ir choro dalis.
Labiausiai paplitę yra koledžo lygio kursai, kurių metu įgyjamas muzikos kompozicijos arba teorijos laipsnis. Daugelis meno ar kūrybinių profesinių programų specializuojasi muzikos teorijos mokyme, be tradicinių universitetų, kuriuose yra muzikos skyrius. Yra keletas aukštųjų mokyklų, kurios gali pasiūlyti aukštesnio lygio muzikos teorijos kursus arba žemesnio lygio mokymus choro ar teatro pamokose.
Muzikos teorijos kursai paprastai apima garsą. Tai reiškia natų dažnumą ir gali būti aiškinama kaip „aukštas“ arba „žemas“. Aukštis rodomas per instrumentus arba dainavimo balsą. Ji dažnai keičiasi visoje muzikinėje kompozicijoje, kad perteiktų emocinę reikšmę.
Kitų tipų muzikos teorijos kursai nagrinėja tik harmonijos idėją. Harmoningai skirtingi „aukšti“ ir „žemi“ garsai derinami, kad būtų sukurtas mišrus garsas. Šie garsai sklinda tuo pačiu metu ir gali kilti aukštyn ir žemyn aukščio skalėje. Harmonijos dažniausiai atsiranda intervalais, sukuriant ryšį tarp kelių instrumentų ar balsų, kad būtų sukurta maloni melodija.
Melodija remiasi aukščio idėja, naudojant kelis garsus tam tikra tvarka. Garsai sukuriami siekiant papildyti dainos kalbą ar emocinę intenciją. Melodijos dažniausiai skamba skirtingose dainos struktūros dalyse ir gali apimti ritmo ar pulsavimo metodus.
Muzikos teorijoje ritmas reiškia garsų išdėstymo būdą. Tai taip pat apima tylos laikotarpius arba kai nenaudojami tam tikri instrumentai. Pavyzdžiui, kai prasideda daina, paprastai galima išgirsti tik vieną ar du instrumentinius garsus. Dainai įsibėgėjus, pridedami ir atimami kiti garsai. Ritmo naudojimas gali rodyti dainos kalbos ar struktūros perėjimus.