Nors šiandien būtų sunku ir beveik neįmanoma aptarti kiekvieno muzikos žanro, yra keletas pagrindinių kategorijų, į kurias gali patekti ir kiti subžanrai. Bene didžiausias iš šių muzikos žanrų yra rokenrolas – skėtinis žanras, prie kurio galima priskirti keletą kitų muzikos rūšių. Kiti pagrindiniai muzikos žanrai yra klasika, folkloras, džiazas, R&B, bliuzas, metalas ir pasaulio muzika.
Rokenrolui būdingi aukštesnio tempo ritmai ir gitaros garsai. Rokenrolo žanre galima rasti folkroko, alternatyvaus ir sunkiojo metalo muzikos žanrus. Visi šie muzikos žanrai labai priklauso nuo įvairių garso lygių ir iškraipymų gitarų; pavyzdžiui, folkrokas paprastai apima akustinių gitarų ir švarių tonų elektrinių gitarų naudojimą švelniu arba vidutiniu garsu; sunkusis metalas eina visiškai priešinga kryptimi ir daugiausia naudoja stipriai iškraipytas elektrines gitaras. Vokalai dažnai dainuojami garsiai ar net rėkiami. Alternatyvioji muzika linkusi derinti šių dviejų žanrų elementus. Rokenrolas gimė iš bliuzo žanro, kaip ir R&B – ritmo ir bliuzo trumpinys.
Klijų žanras kilęs iš afroamerikiečių muzikantų ir jam būdingos skirtingos dainų struktūros ir temos. Bliuzas gali būti greitas arba švelnus ir dažnai sutelktas į tam tikrą kovą ar sielvartą; jie dažnai remiasi dvasinėmis giesmėmis, darbo dainomis, giesmėmis ar pasakojimais. Bliuzas dažniausiai kuriamas aplink tam tikras akordų eiles, vadinamas 12 taktų bliuzu. Dėl temų, susijusių su bliuzu, žmonės dažnai sako, kad turi bliuzą, kai yra liūdni ar prislėgti.
Klasikinė muzika yra vienas iš pagrindinių muzikos žanrų ir gyvuoja šimtmečius. Klasikinę muziką sudaro kruopščiai sukomponuotos partitūros, dažnai sukasi aplink fortepijonus ir visus orkestrus. Melodijos dažnai yra sudėtingos, o muzikos partitūros dažnai, bet ne visada, yra teminės. Praėjusiais šimtmečiais klasikinė muzika buvo populiariausia tarp muzikos žanrų ir buvo svarbi ankstyvosiose Amerikos, Didžiosios Britanijos ir Europos visuomenėse, nors vėlgi, ne tik. Šiandien klasikinė muzika dažniausiai skamba filmų partitūrose ir vietinėse bei nacionalinėse simfoninėse salėse.
Pasaulio muzika yra itin didelis žanras, apimantis įvairiausią muziką iš viso pasaulio. Tai gali būti genčių giesmės, jūros lūšnynai, įvairių tautų ir kultūrų muzika ir visa kita, kas būdinga tam tikrai kultūrai ar regionui. Kadangi tai yra didžiausias iš muzikos žanrų, galima teigti, kad jis apima visą muziką apskritai; tačiau tam, kad būtų laikomas pasauline muzika, subžanras turi parodyti tam tikrą regioniškumą ar kultūrinį ryšį.