Sąvoka „naujoji žiniasklaida“ reiškia įvairias technologijas, kurios atsirado arba sparčiai augo pasauliniu mastu antroje XX amžiaus pusėje ir naujajame tūkstantmetyje. Dauguma žmonių, kurie turi interneto ryšį, jau žino apie kai kuriuos pagrindinius šios žiniasklaidos tipus, įskaitant socialinių tinklų svetaines, pvz., „Facebook“ ir „Twitter“, taip pat tinklaraščius ir vaizdo įrašų bendrinimo svetaines, pvz., „YouTube“. Šio tipo laikmenos per pastaruosius dvidešimt metų taip pat labai patobulino korinį ryšį per programas, kurios jungiasi su internetu ir kitomis technologijomis. Kadangi naujoji žiniasklaida nuolat tobulėja, kad prisijungtų prie kuo daugiau skirtingų platformų ir žmonių, viena iš svarbiausių jos savybių yra interaktyvumas.
Viena iš pirmųjų naujosios žiniasklaidos formų, su kuria plačioji visuomenė susipažino XX amžiuje, buvo elektroniniai pokalbiai. Nepriklausomai nuo to, ar pokalbiai internete buvo individualūs, ar pokalbių kambaryje, pokalbiai internete greitai išsivystė iš dažniausiai tekstinio įrankio į įrankį, kuris taip pat apėmė garso ir vaizdo galimybes naudojant tokias programas kaip internetinės kameros. Dėl interneto teikiamo anonimiškumo daugelis internetiniais pokalbiais užsiimančių žmonių pradėjo rekonstruoti savo tikrojo gyvenimo pasakojimą, pozuodami internete kitu vardu, amžiumi, lytimi ar profesija. Šiandien pokalbių kambariuose pirmą kartą pristatytos naujos internetinės tapatybės sąvoka išsiplėtė ir apima vizualinį poilsį per populiarią žiniatinklio paslaugą „Second Life“. „Second Life“ nariai gali sukurti savo 20D vaizdą, dar vadinamą avataru, ir bendrauti su kitais nariais visiškai virtualiame pasaulyje.
Dienoraščiai yra dar viena naujosios žiniasklaidos forma, kuri išplėtė mūsų supratimą apie interaktyvumo lygius. Tinklaraščių autorių ar pilietinių žurnalistų galimybė skelbti bet kokį tekstą, nuotraukas ar vaizdo įrašus, su kuriais galėtų bendrauti kiti interneto vartotojai, iš pradžių buvo vertinamas kaip pasaulinės komunikacijos proveržis. Tačiau problema, susijusi su tinklaraščių, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama tam tikroms dominančioms temoms, paieškos buvo išspręsta socialinių tinklų svetainėmis, kurios leido žmonėms per vieną svetainę neatsilikti nuo savo draugų ir organizacijų tinklo. Socialinių tinklų svetainės, tokios kaip „Facebook“, „MySpace“ ir „Twitter“, taip pat suderinamos su tinklaraščiais, mobiliaisiais telefonais ir panašiomis programomis, todėl žmonės gali siųsti ir gauti atnaujintą informaciją pasirinktai vartotojų grupei.
Dėl skirtingų žiniasklaidos tipų hibridizacijos pastaraisiais metais kilo susirūpinimas dėl privatumo. Galimybė sujungti įvairias naujosios žiniasklaidos formas į vieną šaltinį, pvz., prisijungimą prie socialinių tinklų, el. pašto, telefono ir internetinės bankininkystės per rankinį įrenginį, dar labiau pažeidžia tapatybės vagystę, kurią sukelia įsilaužėliai ir šnipinėjimo programos.