Yra keturi visuotinai pripažinti paradoksų tipai. Pirmasis vadinamas tikru paradoksu ir apibūdina situaciją, kuri galiausiai logiškai teisinga, bet yra arba beprasmė, arba juokinga. Klaidinga yra problema, kuri paprastai naudoja tam tikrą neteisingą prielaidą, kad pateisintų rezultatą, kuris iš tikrųjų yra klaidingas. Antinomija arba semantinis savireferencijos paradoksas nustato sąlygų rinkinį, o tada užduoda klausimą, kurio sprendimas tampa prieštaringas, todėl trūksta tinkamo atsakymo. Dialetheia teigia, kad ir teiginys, ir to teiginio priešingybė vienu metu gali būti teisingi.
Tikri paradoksai apibrėžiami tuo, kad situacijai taikoma logika galiausiai yra teisinga duotame kontekste. Garsiausias tikrosios problemos pavyzdys yra teorinis vyras, kuriam 20 metų, bet sulaukęs tik penkių gimtadienių. Problemos sprendimas yra tas, kad jo gimtadienis yra šuolio dieną ir įvyksta tik kartą per ketverius metus. Nors situacija logiškai teisinga, teiginys yra gana nesąmoningas.
Klaidingo paradokso pavyzdys yra idėja, kad strėlė paleidžiama į taikinį. Pratimo metu daroma prielaida, kad norint, kad strėlė pasiektų taikinį, ji turės nuvažiuoti pusę atstumo, kad ten patektų. Kai jis yra pusiaukelėje link tikslo, dabar jis turi nuvažiuoti pusę likusio atstumo, kad pasiektų taikinį. Kiekvieną kartą, kai rodyklė įveikia pusę likusio atstumo, kad pasiektų tikslą, ji turi nuvažiuoti pusę trumpesnio likusio atstumo iki be galo mažų matavimų. Tai leistų daryti išvadą, kad kadangi rodyklė visada turi nukeliauti pusę atstumo, ji niekada nepasieks tikslo, o tai yra klaidinga išvada.
Antinomija pateikia teiginį, klausimą ar problemą, kuri, atrodo, neturi atsakymo pagal sveiką protą arba iš anksto nustatytas taisykles. Kirpėjo paradoksas, Bertrano Russello paradokso atmaina, yra to pavyzdys. Ši antinomija daro prielaidą, kad yra miestas, kuriame „kirpėjas skuta visus ir tik tuos miesto vyrus, kurie patys nesiskuta“. Kyla klausimas, kas skuta kirpėją? Jeigu jis skutasi pats, vadinasi, skutasi žmogus, kuris skutasi pats ir pažeidžia prielaidą.
Galiausiai yra dialetėja. Tikrų tokio tipo pavyzdžių nėra, nors yra daug filosofinių argumentų, kodėl jie turėtų arba neturėtų egzistuoti. Bendroji koncepcija yra tokia, kad ir sąlyga, ir sąlygos priešingybė gali būti teisingos tuo pačiu metu ir egzistuoti kartu.