Paslaptinga fantastika yra populiarus literatūros žanras, susijęs su nusikaltimu, dažniausiai žmogžudyste arba žmogžudysčių serija. Klasikiniai šio žanro tipai yra užrakintas kambarys, svetainė ir sunkiai virtos paslaptys. Pastaraisiais metais iškilo tikroviškesnių paslapčių, atspindinčių tikrus policijos tyrimo ir teismo nusikaltimų tyrimo metodus. Šis žanras, pradėtas kurti XX a. XX a. romanuose ir trumpoje fantastikoje, įkvėpė filmus, TV ir radijo serialus bei serialus, kuriuose vaidinami garsūs ir ilgalaikiai veikėjai. Šie veikėjai, dažniausiai profesionalūs ar mėgėjai detektyvai, pergudrauja nusikaltėlius ir sprendžia nusikaltimus. Istorijos rašytojas dažnai įdeda užuominų į paslaptį, verčia skaitytojus ar žiūrovus pirmiausia atspėti rezultatą. Šis galvosūkio elementas prisideda prie ilgalaikio įvairių rūšių paslaptingos fantastikos populiarumo.
Nors nusikaltimas ir žmogžudystė buvo istorijos elementai šimtus metų, paslaptinga fantastika neegzistavo kaip žanras, kol Edgaro Allano Poe apysaka „Žmogžudystės Morgo gatvėje“ debiutavo 1841 m. Tai buvo užrakinto kambario paslaptis, kurioje nusikaltimo padarymas buvo tokia pat paslaptis, kaip ir nusikaltėlio tapatybė. Nuo to laiko tai išliko populiari paslaptingos fantastikos rūšis. Pirmasis tikras paslaptingos istorijos meistras buvo britų rašytojas Arthuras Conanas Doyle’as, kurio istorija „Study in Scarlet“ pasirodė 1887 m. Joje buvo pristatytas Šerlokas Holmsas, kuris greitai tapo klasikiniu detektyvo personažu ir išlieka nepaprastai populiarus daugiau nei po šimtmečio.
XX amžiaus pradžioje britų paslaptingos fantastikos gerbėjai mieliau skaitė apie įmantrius, manieringus detektyvus, įtariamuosius ir aukas. Šių vadinamųjų salonų arba jaukių paslapčių meistrė buvo Agatha Christie, ilgainiui tapusi viena perkamiausių autorių pasaulyje. Tuo tarpu Amerikos publiką jaudino sunkiai virtos paslaptys, randamos celiuliozės detektyvų žurnaluose. Tokie herojai kaip Dashiello Hammetto Samas Spade’as ir Raymondo Chandlerio Philipas Marlowe’as kartais dirbdavo už įstatymo ribų, kad rastų teisingumą. Šiuo laikotarpiu taip pat klestėjo nepilnamečių paslaptys, tokios kaip Nancy Drew ir Hardy Boys.
Iki XX amžiaus pabaigos paslaptingos fantastikos elementai tapo formuliški ir lengvai apgaudinėjami. Dėl to filme ir televizijoje buvo sukurta daug paslaptingų komedijų, o kai kurie rašytojai pasirinko realistiškesnį požiūrį. Policijos procedūroje buvo vaizduojamas nusikaltimas ir aptikimas taip, kaip tai vyksta realiame pasaulyje, naudojant šiuolaikines policijos technikas. 20-osios nuovados Edo McBaino romanai buvo klasikiniai literatūros pavyzdžiai, o laida „Hill Street Blues“ šią idėją perkėlė į televiziją. Tuo tarpu tokie rašytojai kaip Rossas Macdonaldas, Rexas Stoutas ir Robertas B. Parkeris išlaikė klasikinį paslaptingąjį romaną.
Išaušus naujam šimtmečiui policijos procedūrų populiarumas kartu su didėjančiu visuomenės susidomėjimu kriminalistika. Dėl to atsirado dar viena paslaptingos fantastikos forma, kurioje buvo detektyvų, kurie buvo koroneriai arba medicinos ekspertai. Daktaras Kay Scarpetta, geriausiai parduodamos Patricios Cornwell paslapčių serijos herojus, buvo pagrindinis literatūrinis veikėjas. Panašių televizijos serialų banga dominavo televizijos reitinguose, įskaitant CSI franšizę ir „Bones“. Netgi Šerlokas Holmsas 2010 m. buvo atgaivintas per televiziją kaip technologijų išmanantis žvalgas šiuolaikiniame Londone.