Plazmaferezė yra procesas, kai adata arba implantuotu kateteriu pašalinama plazma iš asmens kraujo, o po to plazma grąžinama į kūną, pašalinus specifinius antikūnus. Plazmai nuo kraujo ląstelių atskirti gali būti naudojamos skirtingos procedūros, įskaitant plazmos filtravimą, nuolatinio srauto centrifugavimą ir nepertraukiamo srauto centrifugavimą. Šis gydymas kartais taikomas sergant autoimuniniais sutrikimais. Plazmaferezė yra panaši į procedūrą, vadinamą plazmos mainais, kai po atskyrimo plazma išmetama ir į organizmą grąžinamas pakaitinis skystis, pvz., albumino-fiziologinis tirpalas.
Plazmos mainai ir tradicinė plazmaferezė yra ekstrakorporinė terapija, medicininis gydymas, vykstantis už žmogaus kūno ribų. Atliekant tradicinį plazmaferezės procesą, pacientas savo plazmą grąžina atgal į organizmą po to, kai jis buvo išvalytas nuo tam tikrų komponentų. Kraujo ląstelės nuo plazmos atskiriamos ląstelių separatoriumi, kuris naudoja smulkią membraną arba didelio greičio išcentrinį įtaisą, kad išfiltruotų plazmą.
Atskyrus nuo plazmos, kraujo ląstelės nedelsiant grąžinamos į kūną.
Plazmą nuo kraujo ląstelių galima atskirti vienu iš trijų būdų. Plazminio filtravimo metu nepertraukiamai naudojama hemodializės įranga, sumažinant kraujo kiekį už kūno bet kuriuo procedūros metu. Nepertraukiamo srauto centrifugavimas taip pat nuolat apdoroja plazmą už kūno ribų naudojant dvigubas kateterio linijas. Atliekant nepertraukiamo srauto centrifugavimą, naudojamas tik vienas kateteris, todėl vienu metu reikia didesnio kiekio kraujo ląstelių.
Plazmaferezė arba plazmos mainai gali būti naudojami kaip antrinė terapija tam tikroms autoimuninėms ligoms gydyti. Šie sutrikimai apima Guillain-Barré sindromą, myasthenia gravis, vilkligę ir trombozinę trombocitopeninę purpurą. Tokiais atvejais plazmaferezė gali būti atliekama kartu su kitais medicininiais gydymo būdais, pvz., antikūnų slopinimu steroidiniais vaistais.
Ši procedūra dažnai atliekama ambulatoriškai. Gydomasis asmuo gulės ant lovos arba atloštos kėdės, o tai gali trukti kelias valandas. Paprastai procedūros metu į veną leidžiamas antikoaguliantas, kad būtų išvengta kraujo krešėjimo. Autoimuniniams sutrikimams gydyti reikia vidutiniškai nuo šešių iki dešimties procedūrų per ciklą.
Manoma, kad plazmaferezę kaip autoimuninių sutrikimų gydymą pirmą kartą panaudojo gydytojas Los Andžele 1959 m. Dabar ši procedūra daugiausia naudojama Europoje, o kartais ir JAV bei kitose šalyse. Šio gydymo rizika gali būti traukuliai, nereguliarus širdies plakimas, rimtos alerginės reakcijos arba infekcija.