Rekreacinės terapijos veikla paprastai yra maloni veikla arba žaidimai, padedantys pacientams pagerinti kai kuriuos jų fizinės ar psichinės savijautos aspektus. Ši veikla gali apimti modifikuotas žinomų sporto šakų ir žaidimų versijas, kurios buvo specialiai sukurtos fizinei terapijai. Dauguma jų apima tam tikras fizines pastangas, tačiau kai kurios gali būti labiau nukreiptos į psichinį gydymą ir vystymąsi. Poilsio terapeutas paprastai yra atsakingas už tinkamos veiklos pasirinkimą kiekvienam pacientui ir už tai, kad pacientas galėtų jas atlikti ir tobulėti.
Kai kurios labiausiai paplitusios pramoginės terapijos veiklos yra sportas, pavyzdžiui, tinklinis, krepšinis ir futbolas. Jie dažnai tam tikru būdu modifikuojami, kad sveikstantiems ir neįgaliesiems būtų lengviau juos žaisti. Pavyzdžiui, modifikuota tinklinio versija gali turėti didelį, oro užpildytą kamuolį ir apatinį tinklą. Terapinės krepšinio versijos taip pat gali turėti žemesnius tinklus, o modifikuotas futbolas gali leisti žaidėjams vežimėliuose liesti kamuolį rankomis. Šių modifikuotų sporto šakų tikslas dažniausiai yra pagerinti pacientų ištvermę, jėgą ir dažnai – nuotaiką.
Žaidimų sistemos, kuriose žaidėjas žaidžiant turi judėti, taip pat gali būti naudojamos kaip pramoginės terapijos veikla. Žaisti tenisą ar boulingą žaidimo sistemoje paprastai nereikia tiek pastangų, kiek tikroji versija, bet vis tiek padeda pacientui pasitempti ir ugdyti ištvermę. Tai gali būti ypač naudinga tiems, kurie bando sustiprinti pažeistas galūnes ir sąnarius. Pavyzdžiui, sveikstantis pacientas gali nepakelti boulingo kamuoliuko, bet gali lengvai valdyti lengvą žaidimo valdiklį.
Dažnai šią veiklą prižiūrintis terapeutas parodo pacientui, kaip judėti ir pasilenkti nesusižalodamas. Terapeutas taip pat gali paraginti pacientą išsitiesti aukščiau, bėgti greičiau arba atlikti platesnius judesius, kai jis gyja. Tokia terapija dažnai palaiko žaidėjų motyvaciją, nes jiems smagu.
Daugelis pramoginės terapijos veiklos rūšių yra skirtos tik terapiniam naudojimui. Šios veiklos rūšys paprastai skirstomos į dvi kategorijas: fizinę ir psichinę. Fizinė veikla gali apimti žaidimus, kurie iššaukia pacientą nueiti tam tikrą atstumą arba mesti minkštą putplasčio kamuoliuką į tam tikrą taikinį. Šie žaidimai dažnai modifikuojami, kad taptų sudėtingesni, kai pacientas stiprėja. Pavyzdžiui, jam gali tekti bėgti, o ne vaikščioti arba mesti kamuolį toliau. Per šiuos žaidimus pacientai dažnai turi galimybę užsidirbti atlygio, o tai skatina juos labiau stengtis.
Psichinės pramoginės terapijos veikla gali būti tokia pat paprasta, kaip identifikuoti tos pačios formos ar spalvos objektus, arba tokia sudėtinga, kaip dėlionių iš daugelio dalių sudarymas. Šios veiklos skirtos tam, kad sustiprintų tam tikrą kiekvieno paciento proto dalį. Tiems, kurie dirba su atmintimi, gali tekti apversti korteles, kad jie atitiktų vaizdus, o tie, kurie dirba su motoriniais įgūdžiais, gali būti paprašyti statyti bokštus. Svarbiausia, kad ši veikla būtų įdomi, kad pacientas nekantriai lauktų terapijos ir galėtų susikoncentruoti į sveikimą.