Prologas yra įžanginė literatūros dalis. Kai kurie prologai gali prasidėti pateikiant skaitytojui pagrindinę informaciją, susijusią su istorija. Tačiau kiti tipai gali suteikti skaitytojui ateities informacijos, o istorija galiausiai prives prie įvykių, aprašytų prologe. Prologas taip pat gali būti parašytas kitokiu požiūriu nei visa kita istorija.
Rašytojai kartais naudoja prologus, norėdami pristatyti literatūros kūrinį. Visų tipų prologai paprastai yra panašūs į apsakymus, tačiau jie susilieja su didesne istorija. Tai dažniausiai aptinkama romanų pradžioje.
Istoriniai prologai yra vienas iš keturių pagrindinių prologų tipų, kurie paprastai suteikia pagrindinę informaciją apie istorijos aplinką. Jie gali būti naudojami apibūdinti neseniai ar tolimus praeities įvykius. Tokio tipo prologai gali būti naudingi pasakojimams, kurie vyksta kitu laiku ar vietoje, ir jie dažnai naudojami istoriniuose ar mokslinės fantastikos romanuose.
Kitas vienas iš labiausiai paplitusių prologų tipų, apibūdinančių praeities įvykius, yra praeities veikėjo prologas. Šio tipo prologas aprašo svarbų įvykį, nutikusį pagrindiniam veikėjui praeityje. Rašytojai naudoja tokio tipo prologą, kad padėtų skaitytojams suprasti, kodėl pagrindinis veikėjas yra toks, koks jis yra. Pavyzdžiui, jei rašytojas pradeda pasakojimą apie vienakojį vyrą, skaitytojai greičiausiai bus sumišę, kodėl jis turi tik vieną koją. Vietoj to rašytojas gali sukurti trumpą prologą, aprašantį nelaimingą atsitikimą, kurio metu pagrindinis veikėjas neteko kojos.
Kiti prologai taip pat gali būti nustatyti ateityje, o ne praeityje. Tokio tipo prologuose dažniausiai aprašomi įvykiai, vykstantys po pagrindinio istorijos siužeto. Aprašyti įvykiai gali įvykti po visos istorijos arba kažkur netoli istorijos vidurio ar pabaigos. Tada skaitytojai paprastai yra pakankamai suintriguoti, kad galėtų toliau skaityti istoriją, kad išsiaiškintų, kodėl atsitiko šie įvykiai.
Kai kurie prologai taip pat siūlo kitokį požiūrį nei visa kita istorija. Juos galima statyti praeityje arba dabartyje, tačiau jie turi pasiūlyti kitokį veikėjo požiūrį, išskyrus pagrindinį veikėją. Jie dažnai pateiks skaitytojui informaciją, kurią pagrindinis veikėjas sužino tik vėliau. Paprastai tai dažniau pasitaiko kriminaliniuose ar paslaptinguose romanuose ir dažniausiai rašoma nusikaltėlio požiūriu.