Įprastos raumenų ligų rūšys yra nervų ir raumenų sutrikimai, tokie kaip išsėtinė sklerozė ir miastenija, ir būklės, kurios išsivysto pačiuose skeleto raumenyse, vadinamos miopatijomis. Neuroraumeninės ligos kenkia raumenų ir jų judėjimą kontroliuojančių nervų ryšiui, dažnai progresuoja ir yra mirtinos. Kai kurios miopatijos yra paveldimos ligos, pavyzdžiui, raumenų distrofija, sukelianti laipsnišką silpnumą ir raumenų tonuso praradimą, o tai kartais sukelia paralyžių. Raumenų spazmai ir mėšlungis nėra specifinės ligos rūšys, bet gali atsirasti dėl medžiagų apykaitos problemų ar traumų.
Įvairios raumenų ligos rūšys klasifikuojamos pagal jų anatominį šaltinį – raumenyse, juos kontroliuojančiuose nervuose ar aplinkiniame jungiamajame audinyje. Daugelis raumenų ligų yra neuroraumeninės kilmės. Tai gali atsirasti dėl problemų jungtyse, kur nervai jungiasi su raumenimis, paprastai pranešdami apie jų susitraukimą, kai kūnas juda. Patologijos taip pat gali atsirasti, kai yra pažeistos arba kitaip sutrikusios galvos ir nugaros smegenų dalys, kurios kontroliuoja raumenų judėjimą, todėl raumenų tonusas pasikeičia ir tampa spazminis arba standus. Daugelis nervų ir raumenų ligų formų yra paveldimos, nors kai kurios retos, dažnai baigtinės, būklės, pvz., amiotrofinė šoninė sklerozė, atsiranda staiga.
Myasthenia gravis yra liga, kuri atsiranda, kai nervą, aprūpinantį tam tikrą raumenį, atakuoja pernelyg aktyvi imuninė sistema, blokuoja jos signalus neuroraumenų jungtyje ir ten prarandama savanoriška kontrolė. Išsėtinė sklerozė – tai nervų sistemos liga, kuri ardo nervus supančią izoliaciją, neleidžia smegenims siųsti signalų į organizmą. Kai raumenys nustoja gauti ryšį iš nervų, jie negali funkcionuoti ir atrofuojasi, todėl prarandama kontrolė ir galiausiai degeneruojasi.
Kai kurios dažnai pasitaikančios raumenų ligos – miopatijos – atsiranda dėl ne neurologinių priežasčių, tokių kaip paveldėtas raumenų skaidulas sudarančių baltymų silpnumas. Kad vyktų normalus judėjimas, šios skaidulos turi išlikti stiprios ir sugebėti susitraukti, kai gretimas nervas siunčia jiems signalą tai padaryti. Raumenų distrofijos yra susijusios su geno defektais, dėl kurių sutrinka normaliam susitraukimui reikalingo baltymo gamyba. Dėl jų laipsniškai prarandama raumenų kontrolė, atsiranda tokių simptomų, kaip silpnumas ir judėjimo sutrikimai, ir klasikinės veido problemos, pvz., nukritę akių vokai ir seilėtekis.
Mėšlungis ir raumenų spazmai nėra laikomi raumenų liga, bet laikomi pagrindinių sutrikimų simptomais arba traumos pasekmė. Pavyzdžiui, mėšlungis yra skausmingi ir nevalingi raumenų susitraukimai, dažnai pažeidžiantys šlaunies keturgalvius raumenis, pilvo raumenis ir apatines blauzdas. Kartais jas sukelia dehidratacija arba pieno rūgšties kaupimasis intensyvaus sportinio aktyvumo metu. Bakterinės infekcijos, tokios kaip stabligė, sukelia stiprų raumenų standumą ir blokavimą.