Kiekviena programavimo ir žymėjimo kalba turi tam tikrą šaltinio kodo formą, kartais vadinamą tiesiog „šaltiniu“. Šis kodas susideda iš užduočių, kurias turi atlikti kompiuteris, aprašymo ir yra parašytas bei saugomas teksto formatu, kurį žmogus gali lengvai perskaityti. Kai kurie kodai sukompiliuojami prieš naudojant – procesas, kuris paverčia šaltinį į instrukcijų rinkinį mašinine kalba. Tekstas žymėjimo kalba, pvz., HTML, techniškai nėra šaltinio kodas grynąja šio termino prasme, bet dažnai taip vadinamas. Taip pat yra įvairių teisinių šaltinio kodo kategorijų, kurių svarbiausias skirstymas yra tarp atvirojo ir uždarojo kodo.
Kiekviena programavimo kalba naudoja skirtingą sintaksę, kad pavaizduotų pagrindinį algoritmą. Šie skirtumai reiškia, kad šaltinio kodas įvairiose kalbose skiriasi. Kai kurios kalbos, pvz., C ir C++, yra susijusios ir turi tam tikrus stiliaus ir sintaksės elementus.
Kai kurie programavimo stiliaus susitarimai pasitaiko daugelyje kalbų. Pavyzdžiui, beveik kiekviena kalba turi tam tikrą sistemą, žyminčią komentarus arba kodo dalis, kurios yra skirtos žmonėms, o ne apdoroti kompiliatoriaus. Tai tokia įprasta šaltinio kodo savybė, kad keli komentarų žymėjimo stiliai atsiranda daugiau nei vienoje programavimo kalboje.
Visas tikrasis šaltinio kodas turi būti paleistas per kompiliatorių ir paverstas mašinos kalba, kad kompiuteris galėtų jį vykdyti. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Python interaktyviuoju režimu, ši užduotis atliekama dinamiškai. Kitais atvejais kompiliatorius sukuria vykdomąjį failą, kuriame saugomos instrukcijos mašinos kalba, kad būtų galima naudoti vėliau.
Pažymėtas tekstas, kuris sudaro didelę žiniatinklio turinio dalį, techniškai nėra šaltinio kodas. Tačiau yra tam tikras panašumas, nes HTML ir kitos susijusios žymėjimo kalbos perteikia prasmę ir aprašo užduotis, kurias turi atlikti kompiuteris, ypač būdus, kuriais tekstas ir kita informacija turi būti formatuojama ir rodoma. Taigi tekstas, kuris buvo pažymėtas HTML, dažnai vadinamas šaltinio kodu.
Teisiškai kalbant, yra du šaltinio nuosavybės ir platinimo modeliai. Atvirojo kodo programinė įranga yra programinė įranga, kurios kodas pateikiamas, kartais be jokių eilučių, o kartais pagal atvirojo kodo licencijos sutartį, kuri išsaugo kai kurias pagrindines autoriaus teises. Kai kurios tokios sutartys riboja šaltinio kodo pakeitimus, kuriuos galima atlikti, tačiau kai kurie tiesiog numato, kad nuopelnas turi būti suteiktas pirminiam autoriui.
Uždaras šaltinis yra kita pagrindinė teisinė šaltinio kodo atmaina. Šiame modelyje licencijos turėtojui pateikiamas tik vykdomasis failas. Vartotojams draudžiama bandyti dekompiliuoti vykdomuosius failus, kad būtų atskleistas pagrindinis kodas. Šis teisinis modelis dominuoja komercinės programinės įrangos srityje, nors kai kurie atvirojo kodo verslo modeliai taip pat pasirodė gyvybingi.