Yra nemažai siaubo žanrų, kuriuos galima rasti literatūroje, filmuose, televizijoje, poezijoje ir kitose pramogų ar žiniasklaidos srityse. Daugelis šių žanrų tam tikrais būdais sutampa, dažnai susiję su panašiomis temomis arba naudojant panašius elementus, skirtus skirtingoms siaubingoms koncepcijoms. Kai kurie dažniausiai pasitaikantys siaubo tipai yra monstrų ar antgamtinės istorijos, gotikinis siaubas ir psichologinis siaubas. Kiti paplitę siaubo žanrai apima kūno siaubo, siaubo ar purslų siaubo ir nežemiško siaubo.
Kadangi pats siaubas yra literatūros ar istorijų pasakojimo žanras, daugelis siaubo žanrų gali būti vertinami kaip požanrai arba skirtingi viso paties siaubo žanro aspektai. Apskritai siaubo istorijos yra skirtos auditorijoje sukelti baimės, pasibjaurėjimo, baimės ar nerimo jausmą. Tai paprastai pasiekiama supriešinus žiūrovą ar skaitytoją su scenomis, veikėjais ir idėjomis, kurios daugeliui žmonių kelia nerimą arba reprezentuoja temas ir sąvokas, kurių žmonės paprastai nenori susidurti ar svarstyti. Daugelis siaubo žanrų galiausiai yra būdai, kuriais nežinomybė naudojama siekiant sukelti baimę ar paniką auditorijoje.
Vienas iš labiausiai paplitusių siaubo žanrų yra monstras arba antgamtinė istorija. Šiose istorijose dažnai pasitelkiami antgamtiniai arba neįmanomi padarai, tokie kaip vampyrai, vilkolakiai, šmėklos, zombiai ir kitos būtybės iš folkloro ar legendų, kad sukeltų baimę auditorijoje. Gotikinis siaubas yra siaubo pasakojimo forma, kai aplinka ir aplinka yra svarbi istorijos ypatybė, dažnai naudojama aplinka, kad sukurtų bendrą baimės ar nuojautos jausmą. Psichologinis siaubas – tai siaubo rūšis, kai pasakojime nemalonus veiksmas ar sąvokos iš esmės yra psichologinio pobūdžio, dažnai susiję su beprotybe ir bendromis žmonių baimėmis.
Taip pat yra keletas siaubo žanrų, kurie yra daug fiziologiškesni. Kūno siaubas – tai žanras, kuriame pats žmogaus kūnas naudojamas kaip pagrindinis prietaisas, kuriuo auditorija susiduria su siaubingu. Šios istorijos gali apimti kūno transformaciją ar žalojimą, kaip būdą atspindėti įgimtą mirties baimę arba kontrolės praradimą. Siaubas ar siaubas yra šiek tiek panašus, nors jame dažnai dėmesys skiriamas siaubingoms detalėms, kurios daugeliui žmonių kelia šlykštumą ar diskomfortą.
Priešingai nei šie, nežemiškame siaube paprastai naudojami elementai iš toli už žmonijos ribų, kad pristatytų siaubingas idėjas, dažnai atspindinčias nereikšmingą žmonijos vaidmenį didesniame kosmose. Išgyvenimo siaubas yra palyginti nauja siaubo forma arba bent jau jos pavadinimas yra gana naujas. Šio tipo siaubo atveju kova dėl išgyvenimo atšiaurioje aplinkoje dažnai yra fonas, kuriame brėžiama riba tarp žmogaus ir nežmoniškų veiksmų, pražūtingomis situacijomis apmąstyti žmonių rasės prigimtį ir tai, ką žmonės gali padaryti, kad išgyventi.
Daugelis siaubo žanrų yra pavadinti populiarių autorių, parašiusių ar kūrusių tos rūšies istorijas, vardais arba su jais siejami. Pavyzdžiui, Clive’as Barkeris dažnai naudoja kūno ar purslų siaubą su antgamtiniais elementais, kad skaitytojas susidurtų su siaubingu; daugelis žmonių apibūdintų panašius kūrinius, lygindami juos su Barkeriu. Edgaras Allenas Poe yra gerai žinomas kaip gotikinio siaubo, dažnai ir antgamtiškų temų, meistras, o panašios temos istoriją būtų galima apibūdinti palyginus ją su Poe. „Lovecraft“ siaubas, sukurtas pagal HP Lovecraft kūrinius, dažnai susijęs su antgamtiškumu ir nežemiškumu, naudodamas šiuos elementus psichologinėms istorijoms, kuriose žmonės dažnai praranda sveiką protą, susidūrę su nesuvokiamomis ir nepažinomomis būtybėmis iš anapus mūsų tikrovės.