Šifravimas yra duomenų konvertavimas iš įprastos, skaitomos būsenos, vadinamos paprastu tekstu, į apsaugotus, saugius duomenis, vadinamus šifruotu tekstu, kad juos galėtų perskaityti tik numatytas gavėjas ar gavėjai, galintys juos iššifruoti naudodami slaptą raktą. Šifravimas – tai senovės karo praktika, kai buvo svarbu siųsti žinutes, kurių priešai negalėjo pasiekti. Yra daug šifravimo tipų, kuriuos galima suskirstyti į kelias kategorijas: šifravimo medžiaga, šifravimo priemonės, naudojama šifravimo metodika, įskaitant konkretų naudojamą algoritmą, ir (arba) ankstesnės ar neseniai išrastos / naudotos šifravimo sistemos.
Egzistuoja įvairių rūšių šifravimas, kuris visą laiką veikia naudojant tam tikros rūšies medžiagą, ir kitų tipų šifravimas, kurį vartotojas valdo ir prireikus taiko. El. pašto šifravimas taikomas visiems siunčiamiems el. laiškams iš sistemos. Kietojo disko šifravimas – taip pat žinomas kaip viso disko šifravimas arba FDE, viso disko šifravimas, standžiojo disko šifravimas arba disko šifravimas – užšifruoja visus visų rūšių failus, esančius kompiuterio standžiajame diske. Puslapiai su HTTPS protokolu užšifruoja visas per juos atliktas operacijas, leidžiančias atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis internetu. Priešingai, vartotojas gali pasirinkti apsaugoti, pavyzdžiui, konkretų pdf failą ir (priklausomai nuo naudojamos programinės įrangos) reikalauti slaptažodžio, kad jį atidarytų ir (arba) jį pakeistų, arba neleisti redaguoti, apriboti arba uždrausti spausdinimą.
Šifravimo tipus taip pat galima atskirti pagal tai, kad tai programinės įrangos sukurtas šifravimas arba aparatinės įrangos šifravimas. Pavyzdžiui, kietojo disko šifravimą pirmiausia atliko programinė įranga. Tačiau 2009 m. standžiųjų diskų gamintojų grupė, sudaranti „Trusted Computing Group“ (TCG), susitarė dėl standžiųjų diskų šifravimo standarto, kurį pavadino TCG saugyklos specifikacija. Visiškai įjungus, standieji diskai automatiškai užšifruos, o ne tam, kad būtų reikalinga atskira programinė įranga.
Kitas būdas atskirti šifravimo rūšis yra tai, kaip jie veikia. Šifravimo metodika gali būti simetriška, tai reiškia, kad jie turi vieną raktą, kuris naudojamas tiek šifravimui, tiek iššifravimui ir kuris turi būti išsiųstas kartu su pranešimu, siekiant užtikrinti, kad gavėjas galėtų jį iššifruoti. Kita vertus, jis gali būti asimetriškas, tokiu atveju siuntėjas naudoja gavėjo viešąjį raktą grynajam tekstui užšifruoti, o gavėjo kompiuteris naudoja gavėjo privatų raktą, kad jį iššifruotų. Skirtingi algoritmai, skirtingi raktų ilgiai ir bloko šifras arba srautinio perdavimo šifras yra kiti skiriamieji veiksniai. Taip pat būtų galima atskirti pasenusius šifravimo tipus, pvz., DES (duomenų šifravimo standartas) ir WEP (laidinis lygiavertis privatumas), nuo naujesnio, geresnio šifravimo, pvz., Triple DES ir WAP2 (WiFi Protected Access, 2 versija), kuris naudoja AES. (Išplėstinis šifravimo standartas).