Prieš dvi ar daugiau kartų dauguma Vakarų ligoninių pacientų buvo apgyvendinami ir gydomi didelėse, ilgose patalpose, vadinamose palatomis. Buvo labai mažai privačių kambarių, naudojamų tik ypatingomis aplinkybėmis. Palatos buvo atskirtos pagal lytį ir vis labiau atskirtos pagal gydančio gydytojo medicinos specialybę, pavyzdžiui, chirurgiją ar akušeriją. Stacionarinėje palatoje prireikė mažiau darbuotojų, kad galėtų prižiūrėti lygiavertę pacientų grupę, apgyvendintą privačiuose arba dviviečiuose kambariuose. Siekiant pagerinti infekcijų kontrolę, atsisakyta bendro naudojimo stacionarine palata, nors terminas išliko ir reiškia atskirą pacientų grupę.
Šiuolaikinės Vakarų ligoninės kiekviename savo patalpų aukšte arba pusėje dažnai įrengia atskirą stacionarų skyrių. Stacionarių palatų pavyzdžiai yra bendrosios medicinos, chirurgijos, ortopedijos, akušerijos ir pediatrijos skyriai. Priklausomai nuo jų dydžio ir filosofijos, kai kurios ligoninės dar labiau suskirsto palatas, siūlydamos telemetriją – ambulatorinį širdies stebėjimą – grindis, onkologinius skyrius ir netgi moterų sveikatos skyrius, apimančius krūtų, reprodukcinių problemų ir reprodukcinių organų chirurgiją. Psichiatrijos grindys yra ne tik lankytojams ir gyventojams, bet ir atskirtos pagal tai, ar gydomi suaugusieji, ar paaugliai. Intensyviosios terapijos skyriai (ICU), koronarinės terapijos skyriai (CCU) ir neurologinės intensyviosios terapijos skyriai (NICU) yra labai specializuotos stacionarinės palatos, fiziškai atskirtos nuo bendro ligoninių srauto ir skirtos tik sveikatos priežiūros personalui, išskyrus ribotą lankymąsi. laikai.
Įvairių, bet giminingų tipų stacionarinės palatos dažnai yra viename aukšte, greta viena kitos arba kitaip arti viena kitos. Toks artumas gali būti skirtas pacientų ir šeimos patogumui, pavyzdžiui, vaikų darželiui ir naujagimių akušerijos palatoms, arba pacientų įvertinimo efektyvumui, pavyzdžiui, radiologijos skyrius dažnai yra šalia skubios pagalbos skyriaus. Kai kurios įstaigos įsteigė „padalines vaistines“ arba specialią vaistinę ir kiekvienos specializuotos stacionarinės palatos personalą, kad paspartėtų naujai išrašytų vaistų pristatymas pacientams. Kitas stacionarių palatų efektyvumo didinimo pavyzdys – neseniai reabilitacijos skyriuose ar ortopedijos skyriuose įrengti kineziterapijos skyriai.
Kai kuriose įstaigose pradėta derinti išrašytų pacientų ambulatorinė terapija su stacionare likusiais pacientais. Šio tipo kombinuotas gydymas paprastai taikomas pacientams, kurie patiria ilgą ir sunkų reabilitacijos procesą, pavyzdžiui, dėl neurologinių traumų ar piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis problemų. Manoma, kad išrašytų pacientų grąžinimas į buvusias palatas ir bendraamžius padrąsina ir skatina sveikimą abiem pacientų grupėms.