Sekimo programinė įranga, ty programinė įranga, įdiegta įrenginyje, kad būtų perduota informacija apie to įrenginio vietą arba istoriją, tobulėjant technologijoms darosi vis tobulesnė. Pirmosios sekimo programinės įrangos programos buvo sukurtos stebėti individualią prieigą prie interneto, vesti aplankytų svetainių ir prisijungus laiko žurnalą. Tokios programinės įrangos programos išlieka populiarios, tačiau interneto istorija nebėra vienintelė atliekama sekimo rūšis. Turinio stebėjimo programos saugo klavišų paspaudimų žurnalus ir, pavyzdžiui, gali įrašyti esminius įrašus į svetaines ir programas. Mobiliuosiuose įrenginiuose programinė įranga gali būti naudojama sekti, be kita ko, vietą, judėjimą ir judėjimą.
Dauguma stebėjimo programinės įrangos yra internetinės, o tai reiškia, kad ji veikia per internetinę žiniatinklio naršyklę arba per ją. Interneto protokolo arba IP sekimo programinė įranga yra aiškiausias pavyzdys. Kai kompiuteris prisijungia prie interneto, jam priskiriamas laikinas IP adresas, paprastai sudarytas iš skaičių, kuris naudojamas kaip to kompiuterio internetinis identifikatorius. Kompiuteryje įdiegta IP sekimo programa stebės, kur tas adresas matomas internete, ir stebės visus su juo susijusius interneto naudojimo būdus.
Laiko sekimo programinė įranga veikia panašiai. Paprastai laiko stebėjimas stebi, kiek laiko konkretus vartotojas praleidžia internete ir kiek laiko tas vartotojas praleidžia tam tikroje svetainėje. Vartotojo stebėjimas paprastai atliekamas remiantis prisijungimo identifikavimu, o ne IP identifikavimu.
IP sekimo programas kompiuteryje gali tyčia įdiegti kas nors, pavyzdžiui, vienas iš tėvų ar sutuoktinis, arba jas gali slapta atsisiųsti iš interneto svetainės, dažniausiai be kompiuterio naudotojo žinios ar sutikimo. Paslėpti atsisiuntimai paprastai skirti užfiksuoti slaptą informaciją, kurią vartotojai gali įvesti į internetą, pvz., el. pašto slaptažodžius arba banko sąskaitos informaciją. Daugumoje jurisdikcijų galioja griežti įstatymai, draudžiantys atsisiųsti bet kokią sekimo programinę įrangą be tiesioginio kompiuterio savininko sutikimo. Tačiau šiuos įstatymus gali būti sunku įgyvendinti, kai atsisiuntimai gali būti nepastebėti, kol nepadaryta didelė žala.
Kompiuterių savininkai taip pat gali nuspręsti įdiegti sekimo programas nešiojamoje kompiuterinėje įrangoje, kuri skirta stebėti fizinę vietą praradimo ar vagystės atveju. Tokiu atveju programinė įranga neveikia kompiuteryje, kol pranešama apie įrenginio dingimą; tada programinė įranga suaktyvinama nuotoliniu būdu ir gali nedelsiant sekti vietą. Tokia sekimo galimybė yra populiari tarp korporacijų, išduodančių nešiojamuosius ir delninius kompiuterius darbuotojams, ypač tiems, kurie susiduria su neskelbtina asmenine ar finansine informacija. Dauguma vietos sekimo programinės įrangos yra pagrįstos GPS sekimo programinės įrangos technologija, o tai reiškia, kad prietaisas neturi būti prijungtas prie interneto ar net įjungtas daugeliu atvejų, kad sekimas veiktų.
GPS sekimo programos taip pat populiarios mobiliuosiuose telefonuose ir kituose nešiojamuose technologiniuose įrenginiuose. Daugumoje išmaniųjų telefonų yra papildoma judesio sekimo programinė įranga, tačiau daugelyje jurisdikcijų šią programinę įrangą gali suaktyvinti tik greitosios pagalbos personalas, pavyzdžiui, policija ar medicinos komandos, ištikus krizei. Vis dėlto kai kurios komerciškai prieinamos programos ir programos leidžia telefono naudotojams atsisiųsti stebėjimo programas, kurios gali sekti telefono vietą erdvėje arba stebėti jo naudojimą, įskaitant rinktus numerius, išsiųstas teksto žinutes ir aplankytas svetaines.