Prozos rašymas apima daugiau nei tiesiog įvykių įrašymą, kaip jie vyksta, ar tiesioginės istorijos pasakojimą. Kartais pasitelkiamos stilistinės prozos technikos, siekiant suteikti istorijai gilumo ir charakterio. Galbūt du labiausiai paplitę metodai yra panašumo ir metaforos naudojimas, nors yra ir kitų metodų. Tiek grožinėje, tiek negrožinėje literatūroje ryškūs motyvai, kaip ir ironija. Grožinė literatūra yra linkusi laikytis siužeto struktūros, kuri padeda istoriją vesti logiškai, nors norint pakeisti siužeto struktūrą galima naudoti tokius metodus kaip kadro istorijos ir prisiminimai.
Palyginimai yra nesusijusių idėjų, žmonių ar objektų palyginimai. Palyginimui bus įtraukti žodžiai „patinka“ arba „kaip“, kad atkreiptų dėmesį į palyginimą. Tai viena dažniausiai naudojamų stilistinės prozos technikų, nes ji logiška, lengvai atpažįstama ir dažnai rašytoją išlaisvinanti: jis gali vartoti vaizdingą kalbą, neslėpdamas prasmės ar maskuodamas techniką. Panašumas gali būti panašus į tai:
„Sunkvežimis riedėjo gatve kaip greitasis rutulys, nukreipęs gaudytojo pirštinę.
Metaforų naudojimas taip pat yra viena iš labiausiai paplitusių stilistinės prozos technikų, kuri panaši į palyginimą, nes lyginami du skirtingi žmonės, vietos, daiktai, idėjos, veiksmai ir pan. Tačiau metaforos jose nevartoja žodžių „patinka“ ar „kaip“, ir jas gali būti šiek tiek sunkiau pastebėti. Metaforos pavyzdys gali skambėti maždaug taip:
„Bilo butas buvo urvinis“.
Lyginamas butas ir urvas, tačiau tai daroma subtiliau, nei tai būtų susisteminęs panašumas.
Motyvai yra pasikartojančios temos visoje istorijoje ar tekste. Tai vienas iš sunkiausiai atpažįstamų stilistinės prozos technikų, nes skaitytojas turi būti pakankamai sumanus, kad suvoktų pasikartojančią temą ar įvykį. Pavyzdžiui, istorijos veikėjas gali turėti įprotį liesti nosį kiekvieną kartą, kai meluoja. Tai laikoma motyvu, rodančiu istorijos pasikartojimą. Sumanus skaitytojas pradės suprasti, kad veikėjas meluoja, nes palietė nosį.
Ironija atsiranda tada, kai skaitytojas tikisi vienos situacijos ar įvykio, bet įvyksta kita. Yra trys bendri ironijos tipai: verbalinė, situacinė ir dramatiška. Gerai naudoti šiuos metodus gali būti sudėtinga, o ironiška situacija gali atsirasti tik pačioje istorijos pabaigoje, todėl ją ypač sunku pastebėti, kol istorija nebaigta.