Teisėje tiesioginis įrodymas yra toks, kuris įrodo arba paneigia nekaltumą, nereikalaujant teisėjo ar prisiekusiųjų išvados. Yra keletas skirtingų tiesioginių įrodymų tipų, įskaitant liudytojų parodymus, garso ar vaizdo įrašus ir dokumentus. Kai kurios įrodymų formos, pavyzdžiui, DNR mėginiai, gali būti laikomi tiesioginiais įrodymais tik tam tikrais atvejais.
Liudytojų parodymai yra vienas iš labiausiai paplitusių tiesioginių įrodymų rūšių. Jei liudytojas mato ar girdi nusikalstamą veiką, jis gali kuo geriau susieti įvykius. Apskritai teismai daro prielaidą, kad liudytojas yra objektyvi šalis, kuria galima pasikliauti, kad jis papasakotų įvykius taip, kaip jie įvyko, nereikalaujant, kad teismas padarytų išvados, kas atsitiko. Vizualūs liudytojo parodymai, pvz., stebėjimas, kaip kaltinamasis šaudo į auką, paprastai laikomas patikimiausia tiesioginio įrodymo forma. Jei liudytojas girdi tik šūvį, jis negali tiesiogiai paliudyti, kas iššovė ginklą, todėl gali duoti netiesioginius, o netiesioginius parodymus.
Nors liudytojų parodymai yra vienas iš dažniausiai naudojamų tiesioginių įrodymų rūšių, jie ne visada yra visiškai patikimi. Liudytojai gali turėti šališkumo, kuris gali turėti įtakos jų parodymams, arba jiems gali būti sunku prisiminti tikslią įvykių seką dėl streso ar šoko. Teisėjai ir prisiekusieji turi nustatyti liudytojo patikimumą ir objektyvumą, kai svarsto, kaip pasverti tiesioginius liudytojo parodymus.
Patikimesnės tiesioginių įrodymų formos yra garso ir vaizdo įrašai. Kadangi magnetofonas ar vaizdo kamera negali turėti šališkumo, tokio tipo įrodymų objektyvumas paprastai yra neabejotinas. Stebėjimo juostos, pokalbių pasiklausymo įrašai ir net mobiliųjų telefonų įrašai gali būti tiesioginis objektyvus įrodymas, patvirtinantis, kas iš tikrųjų įvyko nusikaltimo metu. Tačiau kai kuriais atvejais įrašai gali būti nepriimtini kaip įrodymai, jei jie gauti neteisėtai; pavyzdžiui, Kalifornijoje kartais yra neteisėta įrašyti asmenį be jo žinios. Siekdami užtikrinti, kad įrašus būtų galima naudoti, teisininkai ir teisininkai privalo laikytis visų galiojančių įrodymų rinkimo įstatymų.
Dokumentai, naudojami kaip tiesioginiai įrodymai, gali būti el. laiškai, laiškai ar dienoraščio įrašai. Paprastai jie laikomi tiesioginiais, tik jei juose yra tikrasis nusikaltimas, pvz., el. laiškas, kuriame grasinama mirtimi. Jei kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikaltimus raštu susirašinėdamas arba liudytojas raštu paaiškina nusikaltimą, tai taip pat gali būti laikoma faktinių įrodymų forma.
Tėvystės bylose DNR įrodymai gali būti tiesioginių faktinių įrodymų forma. DNR plačiai laikoma patikimu tėvystės nustatymo metodu, todėl ne tik daro išvadą, kad vaikas yra giminystės ryšiais su tėvu ar motina, bet yra objektyvus to fakto įrodymas. Tačiau daugelyje baudžiamųjų bylų DNR įrodymai, tokie kaip pirštų atspaudai ar kraujo atitikmenys, laikomi netiesioginiais. Nors tai gali įrodyti, kad asmuo buvo nusikaltimo vietoje, jis objektyviai neparodo, ar atitinkamas asmuo padarė nusikaltimą, ar ne.